Fi­lo­me­na Tau­ny­tė

Gy­dy­to­jos ir publicis­tės žvilgs­nis į li­gas ir vais­ta­žo­les

Gy­dy­to­ja pul­mo­no­lo­gė Fi­lo­me­na Tau­ny­tė tei­gia, kad li­gos yra mir­ties pra­na­šai ir jas rei­kia su­tik­ti pa­gar­biai. Su jo­mis pra­džio­je ver­ta tar­tis žo­džiais, pas­kui – vais­ta­žo­lė­mis ir tik vė­liau per­ei­ti prie vais­tų. Ne­rei­kia ži­no­ti daug liau­dies me­di­ci­nos re­cep­tų, pa­kan­ka ir ke­lių, svar­bu jais nau­do­tis.

Nors Fi­lo­me­na Tau­ny­tė be­veik ke­tu­rias­dešimt me­tų dir­bo gy­dyto­ja, dau­ge­lis ją įsi­dė­mė­jo kaip la­bai įdo­mių ir šo­ki­ruo­jan­čių straips­nių ar pa­si­sa­ky­mų au­to­rę. 2008-ai­siais už kny­gą „Kiek sve­ria sie­la” ji ta­po Vaiž­gan­to pre­mi­jos lau­re­a­te. Su­lau­ku­si 84-erių me­di­kė ne­sle­pia gy­ve­nan­ti lai­min­giau­sius sa­vo me­tus, be­si­mė­gau­jan­ti tau­tie­čių dė­me­siu. Ją ypač džiu­gi­na ry­šys su sun­kiais li­go­niais, ku­rie, pa­de­da­mi vais­ti­nių au­ga­lų, ba­da­vi­mo ir ki­tų ne­tra­di­ci­nių gy­dy­mo metodų, gy­ve­na pa­ža­bo­ję li­gas.

Svar­biau­si prin­ci­pai

Ar Fi­lo­me­na Tau­ny­tė ne­dve­jo­da­ma pa­si­rin­ko me­di­ci­ną? „Ma­niau, bū­siu li­te­ra­tė. Gim­na­zi­jo­je se­kė­si kal­bė­ti, pa­sa­ko­ti, mo­ky­to­ja ma­no ra­ši­nė­lius skai­tė kla­sė­je. Bu­vau įsto­ju­si į Kau­no uni­ver­si­te­to Lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros fa­kul­te­tą, bū­čiau ir bai­gu­si, jei vo­kie­čiai ne­bū­tų uni­ver­si­te­to už­da­rę. Ta­da įsto­jau į aku­še­rių mo­kyk­lą, įtrau­kė me­di­ci­na“, – pri­si­mi­nė gy­dy­to­ja.

To ji ne­si­gai­lė­jo ir ne­si­gai­li: „Me­di­ko dar­bas tei­kia daug džiaugs­mo, lei­džia art­imai ben­drau­ti su žmo­nė­mis. Ta­čiau dir­bant vis­ko bū­na. Gy­dy­to­jas – ne gy­dy­to­jas, jei nė­ra tu­rė­jęs ne­ma­lo­nu­mų, kai yra tiek daug vi­so­kių, net la­bai prieš­ta­rin­gai ver­ti­na­mų, gy­dy­mo būdų.“

Pa­sak bran­daus amžiaus gy­dy­to­jos, li­gos yra mir­ties pra­našai. Su jo­mis pradžio­je ver­ta tar­tis žodžiais, pas­kui – vais­ta­žo­lė­mis ir tik vė­liau per­ei­ti prie vais­tų. Ta­čiau po­nia Fi­lo­me­na čia pat įspė­ja, kad to­kio prin­ci­po lai­ky­tis da­ro­si vis sun­kiau, nes me­di­ci­na ta­po ver­slu, gy­dy­to­jai – pa­slau­gų tie­kė­jais, o far­ma­ci­ja – to­kia pel­nin­ga, kad mažai at­si­lie­ka nuo pre­ky­bos nar­ko­ti­kais, gin­klais ar pro­sti­tu­ci­jos.

Ji pa­brė­žia, kad vi­sos re­li­gi­jos mo­ko žmo­nes, kaip rei­kia gy­ven­ti, kad bū­tum svei­kas: „Vieš­pa­čiui Die­vui gal ir ne­la­bai svar­bu, kad mes su­lauk­tu­me šim­to me­tų, bet re­li­gi­jos ki­ša­si į žmo­gaus gy­ve­ni­mą. Ne­si­lai­ky­si pas­nin­ko – Die­vas ta­ve nu­baus. Ir tik­rai nu­baus, iš­tiks in­sul­tas, in­fark­tas, anks­ti pa­si­li­go­si. Ir tai gel­bė­da­vo. O mes tai pa­mir­šo­me, val­go­me kaip paršai nuo ry­to iki va­ka­ro, esam ag­re­sy­vūs, pik­ti, li­go­ti. Mė­sos rei­kia val­gy­ti ma­žiau, bet bū­ti ve­ge­ta­ru mū­sų kraš­te ne­tin­ka“, – sa­ko Fi­lo­me­na Tau­ny­tė, ak­cen­tuo­da­ma, kad dėl dau­ge­lio li­gų žmo­nės yra kal­ti pa­tys – ge­ria, rū­ko, pa­leis­tu­vau­ja, mušasi, pyks­ta ir pa­vy­du­liau­ja. Nuo­dė­mės ir ydos su­ke­lia dau­gy­bę li­gų, o jų at­si­kra­čius su­stip­rė­ja sie­los ir kū­no svei­ka­ta.

Vais­tai ne tik gy­do

Fi­lo­me­nos Tau­ny­tės kny­go­je „7 nuo­dė­mės ir 12 li­gų“ net 20 pus­la­pių skir­ta te­mai, kad vais­tai ne tik gy­do, bet ir rim­tai ken­kia žmo­gaus or­ga­niz­mui. Pa­sak au­to­rės, su­sir­gus ne­ver­ta sku­bė­ti grieb­tis tab­le­tės. Vi­si vais­tai yra pa­vo­jin­gi, tab­le­tės yra ir nuo­dai, ku­rie su­ke­lia ne­ma­žai pa­ša­li­nių re­ak­ci­jų, ken­kia ke­pe­nims, ka­sai ar skran­džiui. Net ir nuo skaus­mo, per­ša­li­mo ga­li­ma iš­ger­ti tab­le­tę, ku­ri tu­ri be­ga­lę pa­ša­li­nių reiš­ki­nių, arba daug vais­ta­žo­lių ar­ba­tos, pa­si­da­ry­ti kliz­mą. Re­zul­ta­tas bus toks pat.

„Greipf­ru­tai – vais­tai šir­džiai, jie silpnina cho­les­te­ro­lį ir krau­jos­pū­dį ma­ži­nan­čių vais­tų vei­ki­mą, ta­čiau jų ne­ga­li­ma val­gy­ti var­to­jant an­ti­bio­ti­kus, hor­mo­nus, ypač pa­vo­jin­ga – su vais­tais, var­to­ja­mais ser­gant šir­dies li­go­mis. Var­to­jant an­ti­dep­re­san­tus ir opas gy­dan­čius vais­tus, kad ne­bū­tų kom­pli­ka­ci­jų ir ne­iš­tik­tų hi­per­to­ni­nė kri­zė, rei­kia veng­ti šo­ko­la­do, ka­vos, ba­na­nų, rau­do­no­jo vy­no, avo­ka­dų, žu­vies, ke­pe­nų, ra­zi­nų, po­mi­do­rų, špi­na­tų, so­jų pro­duk­tų, la­bai rei­ka­lin­gų vais­tais ne­pik­tnau­džiau­jan­tiems žmo­nėms”, – da­li­ja pa­ta­ri­mus me­di­kė.

Vi­so­se sa­vo kny­go­se ji daug pa­sa­ko­ja apie pa­pras­tus, nuo se­nų se­no­vės ži­no­mus svei­ka­tos šal­ti­nius – van­de­nį, svei­ką mais­tą, gy­dy­mą vais­ta­žo­lių ar­ba­to­mis, ba­du, me­di­ci­ni­nė­mis dė­lė­mis ar jau eg­zo­ti­ka ta­pu­siais gy­va­čių, ru­pū­žių, skruz­dė­lių, mus­mi­rių ant­pi­lais. Bran­daus amžiaus gy­dy­to­ja pa­brė­žia, kad žmo­gaus svei­ka­tą pir­miau­sia le­mia pa­vel­dė­ji­mas, gy­ve­na­mo­ji ap­lin­ka, gy­ven­se­na, tik 10 proc. jos pri­klau­so nuo gy­dy­to­jo. Ge­riau­sias gy­dy­to­jas gali ją šiek tiek pa­tai­sy­ti, pra­stas – dar la­biau pa­blo­gin­ti. Su sa­vo gy­dy­to­jais po­nia Fi­lo­me­na džiau­gia­si gražiai drau­gau­jan­ti – kar­tais jie gy­do ją, o kar­tais – at­virkščiai.

Švel­nio­ji pa­gal­ba

Vais­tažoles Fi­lo­me­na Tau­ny­tė va­di­na švel­niu vais­tu. Tik at­si­dūs­ta, kad jau­ni ir vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­nės tin­gi jo­mis gy­dy­tis, mie­liau ir men­kas li­gas gy­do­si stip­riais che­mi­niais vais­tais – į žvir­blius šau­do iš pa­tran­kų. To­dėl dau­ge­lis pa­ly­gin­ti jau­ni su­ser­ga sun­kio­mis me­džia­gų apy­kai­tos li­go­mis. Sep­ty­nias­de­šimt­me­čiams, ku­rie jau ser­ga 7–8 li­go­mis, pa­pras­tai at­ei­na no­ras gy­dy­tis ki­taip, švel­niau.

„Ma­žus vai­kus leng­va gy­dy­ti vais­ta­žo­lė­mis, bet žmo­gui, ku­ris vi­są gy­ve­ni­mą gy­dė­si stip­riais che­mi­niais pre­pa­ra­tais, jos ma­žai te­pa­dės“, – sa­ko gy­dy­to­ja, pri­dur­da­ma, kad me­di­ci­nos sis­te­mo­je yra daug kvai­lys­čių. Štai ne­nu­sto­ja vai­kas ko­sė­ti, gy­dy­to­jas jam ski­ria an­ti­bio­ti­kų. Šie ne­pa­de­da, ne­ri­mau­jan­tys tė­vai ve­da vai­ką pas ki­tą gy­dy­to­ją, šis ski­ria nau­jus dar stip­res­nius vais­tus, jei ir šie ne­pa­de­da, tė­vai ieš­ko tre­čio kon­sul­tan­to. Kai bron­chi­tas gy­do­mas ke­lių rū­šių an­ti­bio­ti­kais, vys­to­si aler­gi­ja.

Po­nia Fi­lo­me­na pui­kiai pri­si­me­na žymio­sios Eu­ge­ni­jos Šim­kū­nai­tės, su ku­ria te­ko triūs­ti vie­no­je so­di­nin­kų ben­dri­jo­je ir kaip re­vi­zi­jos ko­mi­si­jos na­rei net gin­ti ži­niuo­nę nuo kai­my­nų ne­pa­si­ten­ki­ni­mo dėl jos skly­pe bu­jo­ju­sių pik­tžo­lių, pa­mo­kas. Šim­kū­nai­tė kon­sul­tuo­ja­mų žmo­nių bū­ti­nai pa­klaus­da­vo, ko­kias vais­ta­žo­les jie pa­žįs­ta, ko­kių tu­ri pri­si­rin­kę, ir skir­da­vo ku­rią nors iš ži­no­mų bei tu­ri­mų.

 „Vie­ni au­ga­lai tu­ri or­ga­niz­mą ža­di­nan­čią, ki­ti – vi­ru­sus, bak­te­ri­jas slo­pi­nan­čią ga­lią, dau­ge­lis jų gy­do ne kon­kre­čią li­gą, o kei­čia mū­sų me­džia­gų apy­kai­tą. To­dėl vie­na li­ga ga­li bū­ti gy­do­ma įvai­rio­mis vais­ta­žo­lė­mis“, – sa­ko me­di­kė.

Ne­pa­dės, tai bent ne­pa­kenks?

Pa­sak pa­šne­ko­vės, svar­biau­sias vais­ti­nių au­ga­lų varto­ji­mo prin­ci­pas toks – negalima po­rą sa­vai­čių ar mė­ne­sių kas­dien ger­ti tų pa­čių ar­ba­tų.

Gy­dan­tis vais­ta­žo­lė­mis ne­de­ra va­do­vau­tis nuo­sta­ta: „Jei ne­pa­dės, tai bent ne­pa­kenks“. Kai ku­rie au­ga­lai – tik­ri nuo­dai, ki­ti ga­li bū­ti pa­vo­jin­gi, jei­gu nau­do­si­me ne­ži­no­da­mi jų vei­ki­mo prin­ci­pų. Nuo­din­gų au­ga­lų yra ga­na daug, pa­vyz­džiui, ug­nia­žo­lės, vėd­ry­nai. Ką ga­li duo­ti ka­na­pės, kai ku­rios gry­bų rū­šys? Net to­kių įpras­tų vais­ta­žo­lių, kaip vais­ti­nių ra­mu­nių, per daug ne­ga­li­ma var­to­ti.

Vais­ta­žo­lė­mis gy­dy­tis pra­dė­jęs žmo­gus bū­ti­nai tu­rė­tų pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju, iš­si­aiš­kin­ti, kaip vais­ti­niai au­ga­lai de­ra prie var­to­ja­mų che­mi­nių vais­tų, ar ne­rei­kia ma­žin­ti pas­ta­rų­jų do­zės. Ne­ga­li­ma kartu var­to­ti pa­na­šiai veikiančių che­mi­nių vais­tų ir vais­ta­žo­lių. Pa­vyz­džiui, su krau­ją skys­ti­nan­čiais pre­pa­ra­tais ne­tin­ka pa­pras­to­sios krau­ja­žo­lės, taip pat skys­ti­nan­čios krau­ją. De­ja, li­go­niams la­bai sun­ku ras­ti ga­lin­čių kom­pe­ten­tin­gai pa­tar­ti gy­dy­to­jų.

Fi­lo­me­ną Tau­ny­tę ste­bi­na kai ku­rių žo­li­nin­kais sa­ve va­di­nan­čių tau­tie­čių žo­džiai, kad vais­ti­niais au­ga­lais ga­li­ma iš­gy­dy­ti vi­sas li­gas. Pa­sak jos, pa­vel­dė­tas ir ge­ne­ti­nes li­gas la­bai sun­ku gy­dy­ti, kar­tais ir vi­sai ne­įma­no­ma, be­lie­ka iš­mo­ky­ti žmo­gų gy­ven­ti su jo­mis, kad li­gos kuo ma­žiau truk­dy­tų džiaug­tis gy­ve­ni­mu.

Mo­ky­ti – nuo pra­di­nu­ko

No­rė­da­mi at­gai­vin­ti na­tū­ra­lią me­di­ci­ną, tu­ri­me jau pra­di­nu­kus mo­ky­ti pa­žin­ti gim­ti­nės au­ga­lus, juos rink­ti, džio­vin­ti, vir­ti ir ger­ti vais­ti­nes ar­ba­tas. To­kio am­žiaus vai­kai la­bai im­lūs, no­ri mo­ky­tis ir pa­dė­ti ki­tiems. Va­sa­rą pe­da­go­gai ga­lė­tų or­ga­ni­zuo­ti vais­ta­žo­lių rin­ki­mo var­žy­bas, ru­de­nį – jų pa­ro­dė­les, iš­ra­din­giau­sių vais­ta­žo­lių ar­ba­tų kon­kur­sas. Tė­vai ir mo­kyk­los tur­būt ne­nu­si­gy­ven­tų, jei­gu vais­ta­žo­les rin­ku­sius vai­kus pre­mi­juotų.

Fi­lo­me­na Tau­ny­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad vai­kai pui­kiai ga­li suor­ga­ni­zuo­ti vie­nos ar ke­lių die­nų sa­na­to­ri­ją se­ne­liams ir tė­vams kai­me ar ko­lek­ty­vi­nia­me so­de: iš va­ka­ro pa­siū­ly­ti iš­si­mau­dy­ti pir­ty­je, ge­rai iš­pra­kai­tuo­ti, kū­ną iš­si­trin­ti drus­ka su me­du­mi, o ki­tą die­ną pa­ga­min­ti ve­ge­ta­ri­nio mais­to, iš­vir­ti vais­ta­žo­lių ar­ba­tų. Pus­ry­čiams tik­tų duo­na su svies­tu ar tau­kais, gau­siai api­bars­ty­ta čes­na­kais, svo­gū­nais ir su­smul­kin­tais dil­gė­lių la­pais, pie­tums – or­kai­tė­je kep­tos bul­vės su lu­pe­no­mis ir rū­gu­siu pie­nu, į ku­rį pri­dė­ta daug įvai­riau­sių smul­kin­tų dar­žo­vių, va­ka­rie­nei – bet ko­kia stam­bių kruo­pų ko­šė. Pa­sak gy­dy­to­jos, tai gar­baus ir vi­du­ti­nio amžiaus žmo­nėms ir mo­ki­niams pa­dė­tų ne tik svei­kė­ti, bet ir stip­rin­tų kar­tų ry­šius, leis­tų su­si­pa­žin­ti ir pra­mok­ti nau­do­tis vais­tin­ių au­ga­lų lo­by­nu.

Po­nia Fi­lo­me­na pri­si­me­na, kaip ma­ma ves­da­vo­si jos duk­re­lę Dia­ną žo­liau­ti, ar­ti­muo­sius gy­dė vais­ta­žo­lių ar­ba­to­mis. Ta­da ir Dia­na, iš­gir­du­si gat­vė­je ar tro­lei­bu­se ko­sin­tį žmo­gų, pri­ei­da­vo ir siū­ly­da­vo iš­si­vir­ti čiob­re­lių ar me­det­kų ar­ba­tos.

Ką ga­li­ma va­din­ti spe­cia­lis­tais

Gy­dy­to­ja sa­ko pa­žįs­tan­ti ke­lio­li­ka au­ga­lų, pri­si­rink­da­vo jų kai­me, da­bar ne­pa­jė­gia to da­ry­ti, vais­ta­žo­lių jai pri­ve­ža pa­cien­tai. Daugelis jų apie gy­dy­mą­si vais­ti­niais au­ga­lais ži­no ne ma­žiau už pa­čią Fi­lo­meną.

Bran­daus amžiaus me­di­kė ma­no, kad mo­ky­tis var­to­ti vais­ti­nius au­ga­lus žmo­nės pui­kiai ga­li ir iš kny­gų. O kaip nepa­si­klys­ti lei­di­nių apie vais­ta­žo­les gau­sy­bė­je? Pa­šne­ko­vė įsi­ti­ki­nu­si, kad vais­ta­žo­lių re­cep­tų žo­li­nin­kai ne­ku­ria, tik per­duo­da iš kur nors sužino­tus ir išban­dy­tus. Ji pa­ti ypač ver­ti­na tau­tie­tės E. Šim­kū­nai­tės ir gar­sios pa­sau­lio žo­li­nin­kės aust­rės Ma­ri­jos Tre­ben pa­ta­ri­mus. O vais­ti­nių au­ga­lų ži­no­vą nuo mė­gė­jo pa­si­pui­kuo­ti ap­si­šau­kė­lio ji siū­lo skir­ti pa­gal jų at­sa­kin­gu­mą ir mo­ra­lę: „Kas daug gi­ria­si, sa­ko­si ga­lįs iš­gy­dy­ti vi­sas li­gas – jau yra įtar­ti­nas. Iš­ma­nan­tis žmo­gus pa­pras­tai ne­si­gi­ria.“

Fi­lo­me­na Tau­ny­tė na­muo­se au­gi­na ala­vi­ją (alijošių), ka­lan­kę (pa­leis­tu­vę), kva­pi­ą­ją ka­li­zi­ją (auk­si­nį ūsą). Ala­vi­ju­mi gy­do­si slo­gą ir ko­su­lį, ant skau­dan­čių są­na­rių kar­tais už­si­de­da ka­lan­kės la­pą ar pa­tri­na juos kva­pio­sios ka­li­zi­jos užpi­lu.

Pa­sak jos, jei­gu kiek­vie­na šei­ma au­gin­tų šiuos au­ga­lus, ga­lė­tų iš­si­vers­ti be de­šim­ties vais­tų: su­trin­to, su me­du­mi pa­lai­ky­to ala­vi­jo sul­ti­mis ga­li­ma gy­dy­tis slo­gą ir ko­su­lį, jos šiek tiek vei­kia vi­ru­sus, iš me­daus ga­li­ma pa­si­da­ry­ti la­šiu­kų akims stip­rin­ti. Kva­pio­sios ka­li­zi­jos sul­tys gy­do žaiz­das, su­mu­ši­mus, nu­de­gi­mus, opa­li­gę, reu­ma­tą, šio au­ga­lo ant­pi­lai to­ni­zuo­ja ir stip­ri­na žmo­gaus or­ga­niz­mą, slo­pi­na už­de­gi­mus.

 „Šie au­ga­lai to­kie ver­tin­gi, kad vi­sko ne­iš­var­dysi. Be to, jie ga­li aug­ti ant pa­lan­gės, ne­rei­kės nie­kur ei­ti, nie­ko pirk­ti“, – pa­ste­bi gy­dy­toja.

Ją ste­bi­na, ko­dėl taip at­kak­liai kal­ba­ma, kad 10 ki­lo­met­rų spin­du­liu nuo mies­to au­gan­čių vais­tažolių ne­ga­li­ma rink­ti. Me­di­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad ski­nant vais­ta­žo­les kom­pre­sams ne­rei­kė­tų bū­ti to­kiems iš­rankiems.

Pa­grin­di­nės tai­syk­lės

Prieš pra­de­dant gy­dy­tis vais­ta­žo­lė­mis rei­kė­tų pa­pas­nin­kau­ti, val­gy­ti tik la­bai leng­vą mais­tą – pa­vyz­džiui, kep­tus obuo­lius ar mor­kas, – ir iš­si­va­ly­ti vi­du­rius. Tam pui­kiai tik­tų van­duo su drus­ka. Val­go­mą­jį šaukš­tą drus­kos iš­tir­pin­ti lit­re van­dens ir iš­ger­ti – ir žar­ny­ną iš­va­lys, ir glei­ves iš­plaus.

Pa­sak pui­kiai ra­šan­čios me­di­kės, žmo­nėms rei­kia ži­no­ti, kad or­ga­niz­mo re­ak­ci­jų be tem­pe­ra­tū­ros (slo­gos, ko­su­lio) ne­de­rė­tų gy­dy­ti vais­tais. Ge­riau iš­si­gy­dy­ti na­tū­ra­liai, pas­nin­ku ir vais­ta­žo­lių ar­ba­tomis.

Karš­čiuo­jan­čiam žmo­gui ji pirmiausia pa­ta­ria ma­žiau val­gy­ti, bet ger­ti daug šil­tų skys­čių bei iš­va­ly­ti žar­ny­ną. Da­bar tai žmo­nes ste­bi­na, ta­čiau anks­čiau per­ša­lus bū­da­vo ge­ria­mos vi­du­rius lais­vi­nan­čios žo­le­lių ar­ba­tos ar­ba da­ro­mos kliz­mos. Kai slo­guo­ja­me ar ko­si­me, glei­vių pil­na no­sy­je, plau­čiuo­se. To­kias pat glei­ves iš­ski­ria ir vir­pa­ma­sis epi­te­lis žar­ny­ne. Iš­plo­vus žar­ny­ną, su­ma­žė­ja glei­vių vi­sa­me or­ga­niz­me – ir no­sy­je, plau­čiuo­se. Žmo­gus iš­kart ge­riau pa­si­jun­ta ir leng­viau sveiksta.

Ko­dėl su­sir­gus ge­riau ne­val­gy­ti? F. Tau­ny­tė aiš­ki­na, kad bak­te­ri­jas ir vi­ru­sus nai­ki­na mū­sų or­ga­niz­mo ka­riai – leu­ko­ci­tai. Jie da­ly­vau­ja ir virš­ki­nant mais­tą, to­dėl ba­da­vi­mas ar leng­vas mais­tas yra pa­gal­ba ser­gan­čia­jam – ta­da vi­si jo leu­ko­ci­tai ga­li ko­vo­ti su li­ga. Tad ne­ri­mau­ti dėl pras­to li­go­nio ape­ti­to tik­rai nė­ra rei­ka­lo. Tai tu­rė­tų įsi­dė­mė­ti tė­vai ir ser­gan­čių vai­kų ne­mai­tin­ti prie­var­ta. Ne­ap­krau­da­mi or­ga­niz­mo mais­tu, ku­rį ten­ka virš­kin­ti, iš­lais­vi­na­me ener­gi­ją ko­vai su li­ga. Ko­dėl ser­gant ne­tin­ka ger­ti cuk­ru­mi sal­din­tos ar­ba­tos? Nes cuk­rus di­di­na glei­vių kie­kį, kaip ir pie­nas.

Ma­no­ma, kad tem­pe­ra­tū­ros ne­rei­kia ma­žin­ti, kol su­au­gu­siems žmo­nėms ji ne­vir­ši­ja 39 laips­nių, kū­di­kiams ir ma­žiems vai­kams – 38 laips­nių.

Tau­rės, gars­ty­čios, kom­pre­sai, pa­sak Fi­lo­me­nos Tau­ny­tės, da­bar ne­ma­din­gi, bet la­bai nau­din­gi. Tau­rės vei­kia tre­jo­pai: krau­jo iš­si­lie­ji­mas į pa­o­dį to­ni­zuo­ja žmo­gaus or­ga­niz­mą, ža­di­na ap­sau­gi­nes or­ga­niz­mo re­ak­ci­jas, ge­ri­na krau­jo pri­te­kė­ji­mą į plau­čius bei šil­do, re­flek­so­ge­niš­kai vei­kia ner­vų sis­te­mą. Pa­na­šiai vei­kia ir gars­ty­čios.

Ser­gan­čiam žmo­gui pa­dė­ti ga­li įvai­riau­si kom­pre­sai, įtry­ni­mai, in­ha­lia­ci­jos. Pa­vyz­džiui, ko­sint pa­dės ant krū­ti­nės už­dė­tas šil­tos drus­kos ar su lu­pe­no­mis vir­tų bul­vių kom­pre­sas. Ta­da la­bai tin­ka ir bul­vių ga­rų, eu­ka­lip­to in­ha­lia­ci­jos. Kom­pre­sai, try­ni­mai šil­do, pa­ge­ri­na krau­jo pri­te­kė­ji­mą.

Ko­dėl tinka šil­dy­ti skau­dan­čius są­na­rius? Ši­lu­ma iš­ple­čia krau­ja­gys­les, ge­rė­ja są­na­rio mai­ti­ni­mas bei lim­fos ga­li­my­bė ša­lin­ti iš jo kenks­min­gas me­džia­gas, su­ke­lian­čias skaus­mą, už­de­gi­mą, o il­gai­niui ir są­na­rio ne­jud­ru­mą. Kar­tu vais­ti­nės me­džia­gos per odą pa­ten­ka į krau­ją.

Be­je, klau­si­nė­ja­ma Fi­lo­me­na Tau­ny­tė pa­sa­ko­ja ne­no­riai, lie­pia at­sa­ky­mų ieš­ko­ti jos kny­go­se, pa­pras­tai net pri­min­da­ma, ku­rio­je apie tai ra­šė. Ir pri­du­ria, kad iki sa­vo aštuo­nias­dešimt­me­čio du­ris at­ver­da­vo vi­siems be­si­krei­pian­tiems, da­bar jau to ne­be­da­ro.

Po­žiū­rio kai­ta

Ka­da pa­si­kei­tė Fi­lo­me­nos Tau­ny­tės po­žiū­ris į me­di­ci­ną, kad ji, bū­da­ma me­di­kė, ra­gi­na žmo­nes veng­ti vais­tų, o gy­dy­tis ki­tais bū­dais? Šis klau­si­mas gy­dy­to­ją ko­ne į­žei­dė: „O ką ne­įpras­to aš pro­pa­guo­ju? Pa­ta­riu per­ša­lus ne­si­grieb­ti tab­le­tės, o iš­ger­ti vais­ta­žo­lių ar­ba­tos su al­ko­ho­liu, ne­val­gy­ti, kai ne­si­no­ri, ką siū­lo pats or­ga­niz­mas? Gy­dy­mą dė­lė­mis, ku­ris nau­do­ja­mas bent tūks­tan­ty­je pa­sau­lio kli­ni­kų? Sme­to­nos ir ta­ry­bi­niais lai­kas me­di­ci­ni­nės dė­lės bu­vo par­duo­da­mos vi­so­se vais­ti­nė­se, jas dė­ti mo­kė­jo kiek­vie­na se­se­lė, da­bar vais­ti­nė­se jų nė­ra, nes mū­sų ver­sli­nin­kai no­ri di­des­nio pel­no? Tai se­niai ži­no­mos ir ge­rai pa­de­dan­čios prie­mo­nės, iš ku­rių ir ki­lo da­bar­ti­nė me­di­ci­na”, – emo­cin­gai kal­bė­jo pa­šne­ko­vė, pa­ste­bė­da­ma, kad ki­nai liau­dies me­di­ci­ną va­di­na tra­di­ci­ne, lie­tu­viai – al­ter­na­ty­vi­ą­ja. Anot jos, nė­ra žmo­gaus, ku­ris ne­bū­tų nau­do­ję­sis al­ter­na­ty­vio­sios me­di­ci­nos pa­slau­go­mis: su­sir­gu­sius psi­cho­lo­giš­kai mus gy­dė mo­ti­nos ar se­ne­lės, jos vir­da­vo žo­le­lių ar­ba­tas, ra­min­da­vo, ti­kin­da­vo, kad skaus­mas at­lėgs.

Be­ne po 15 dar­bo me­tų ji įsi­ti­ki­no, kad no­rint iš­gy­dy­ti vai­kų bron­chi­nę ast­mą, obst­ruk­ci­nį bron­chi­tą, vais­tų ne­rei­kia. Tam pa­kan­ka pa­ska­tin­ti li­go­nį pa­ba­dau­ti, val­gy­ti tik juo­dą duo­ną už­si­ge­riant dar­žo­vių sul­ti­mis, įpra­tin­ti kvė­puo­ti K.Bu­tei­kos me­to­du. Taip bron­chi­nę ast­mą ga­li­ma įveik­ti per 3 mė­ne­sius, obst­ruk­ci­nį bron­chi­tą – per 3 sa­vai­tes.

Po po­ros de­šim­čių me­tų prak­ti­nio dar­bo me­di­kė sa­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad se­nie­ji gy­dy­mo me­to­dai ir re­ko­men­da­ci­jos ga­li la­bai daug pa­dė­ti ofi­cia­lia­jai me­di­ci­nai ir net pa­keis­ti stip­riau­sius vais­tus, ku­rie il­gai var­to­ja­mi ga­li ne­pa­dė­ti ar net kenk­ti li­go­niui.

Ba­da­vi­mas ir dė­lės

Fi­lo­me­na Tau­ny­tė įvai­rius gy­dy­mo­si me­to­dus iš­ban­dė pa­ti, la­biau­siai ji ger­bia ba­da­vi­mą, vais­ta­žo­les ir dė­les. Gy­dy­tis ba­du jai te­ko 25 die­nas, tris kar­tus ba­da­vo po 21 die­ną. Bū­da­ma pen­kias­de­šimt pen­ke­rių me­tų per­sir­go sun­kiu gri­pu. Po to šir­dis pra­dė­jo muš­ti 120 kar­tų per mi­nu­tę. To­kie prie­puo­liai kar­to­da­vo­si ke­lio­li­ka kar­tų per die­ną. Gy­dy­to­jai ra­mi­no, kad to­kio am­žiaus žmo­nėms daž­nai su­strei­kuo­ja šir­dis ir siū­lė pa­ban­dy­ti elek­tros šo­ką. Ta­da po­nia Fi­lo­me­na jau daug ži­no­jo apie gy­dy­mą ba­du, bet il­giau 14 die­nų ne­bu­vo ba­da­vu­si. Tą­kart ba­dau­jant šir­dies rit­mas su­nor­ma­lė­jo tik aštuonioliktą ba­do die­ną. Kad jis ne­su­trik­tų, ba­da­vo dar 3 die­nas.

„Nuo to lai­ko kas 3 mė­ne­sius po savaitę ar bent 2–3 dienas ba­dau­ju. Da­bar man aš­tuo­nias­de­šimt ket­ve­ri, ba­da­vi­mo ne­at­si­sa­kiau, nors ba­dau­ti re­ko­men­duo­ja­ma tik iki 70 me­tų. Nuolat de­duo­si ir dė­les. Ap­sau­go nuo in­fark­to, in­sul­tų, tu­ri 100 ak­ty­vių me­džia­gų, iš jų 60 moks­liš­kai iš­tir­tos. Jas la­bai mėgs­tu, vi­siems la­bai re­ko­men­duo­ju”, – pa­sa­ko­jo F. Tau­ny­tė. Ir čia pat pri­dū­rė, kad jei žmo­gus bi­jo ko­kio gy­dy­mo, jo įkal­bi­nė­ti ne­ver­ta. Ji daž­nai ma­ty­da­vo kon­flik­tų, kai at­ve­dę pas ją vai­kus tė­vai mal­dau­da­vo gy­dy­ti, o vai­kai ver­kė: „Ne, ne­su­tin­ku”. Ta­da ji sa­ky­da­vo vai­kui – ap­žiū­rė­siu ir ta­ve gy­dy­siu tik ta­da, jei pri­ei­si ir at­si­sė­si man ant ke­lių. Žmo­gus, net ir vai­kas, tu­ri su­bręs­ti to­kiai pa­gal­bai. Yra bū­dų žmo­gui pa­dė­ti be vais­tų, bet jei jis ne­no­ri – koks kie­no rei­ka­las.

Ser­gan­tie­siems ko­ne vi­so­mis li­go­mis Fi­lo­me­na Tau­ny­tė pa­ta­ria iš­si­va­ly­ti žar­ny­ną – nevalgius išgerti lit­rą van­dens su šaukš­tu drus­kos ir dvie­jų cit­ri­nų sul­ti­mis bei nors vie­ną pa­rą pa­ba­dau­ti. At­ėju­sio kon­sul­tuo­tis li­go­nio ji pa­prašo at­neš­ti pa­ro­dy­ti at­lik­tų ty­ri­mų duo­me­nis ir iškišti lie­žu­vį – esą jis pui­kiai ro­do vi­sų or­ga­nų būk­lę. To pat bū­ti­nai pa­prašo ir ba­dau­ti pra­dė­ju­sių žmo­nių – liežuvio spal­va ir ap­našos ro­do, ar žmo­gus tik­rai ba­dau­ja, ar ką nors įsi­de­da į bur­ną, ko­kia jo or­ga­nų būk­lė. Gar­baus am­žiaus gy­dy­to­ja ne­gai­li lai­ko li­go­niams, su kiek­vie­nu pa­si­kal­ba kaip su ge­ru bi­čiu­liu. Sta­ty­da­ma dė­les nie­ka­da ne­pa­lie­ka žmo­nių vie­nų, šne­ku­čiuo­ja­si su jais, kad ge­riau li­go­nius pažin­tų ir šiems ne­pra­ilg­tų lai­kas, o ba­dau­da­ma (ta­da po­nia Fi­lo­me­na sa­ko ypač no­rin­ti ga­min­ti mais­tą) daž­nai ir vai­ši­na svečius.

Die­not­var­kė ir pa­sta­bos

Gy­dy­to­ja mie­ga 8–9 va­lan­das ir taip pa­ta­ria vi­siems, nes kiek­vie­nam pri­va­lu pail­sė­ti. Ji va­do­vau­ja­si fi­lo­so­fo Šo­pen­hau­e­rio pa­ta­ri­mu dirb­ti iki de­vy­nias­de­šim­ties me­tų. At­si­kė­lu­si nu­si­prau­sia, pa­val­go (ar­ba ne­val­go, nes kar­tais ba­dau­ja) ir sė­da ra­šy­ti, skai­ty­ti. Kar­tais pri­ima ko­kį li­go­nį ar sve­čią. Ji gy­ve­na su duk­ra ir žen­tu, tad na­mų prie­žiū­ra rū­pin­tis ne­rei­kia.

Kaip me­di­kė pa­lai­ko sa­vo ener­gin­gu­mą, gy­vy­bin­gu­mą, ko­kios jos gy­ven­se­nos, mi­ty­bos tai­syk­lės? „Jo­kios die­not­var­kės, jo­kios mankš­tos. Tarp ba­da­vi­mo se­an­sų val­gau ką no­riu, ka­da no­riu ir kiek no­riu. Ki­tiems re­ko­men­duo­ju ry­te iš­si­spaus­ti stik­li­nę švie­žių dar­žo­vių sul­čių, bet pa­ti to ne­da­rau. Tie­sa, ry­tais sten­giuo­si per­si­lie­ti karš­tu, po to – šal­tu van­de­niu. Taip grū­di­nuo­si. Sal­du­my­nų ne­val­gau – ne­mėgs­tu, ne­no­riu. Jo­kios griež­tos die­not­var­kės ma­no gy­ve­ni­me nie­ka­da ne­bu­vo ir nė­ra. Tai bū­tų per­ne­lyg ne­įdo­mu”, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Gar­baus am­žiaus me­di­kė ti­ki­si dar ma­žu­mą pa­si­dar­buo­ti. Pa­sak jos, žmo­gaus pro­tas su­bręs­ta maž­daug 20 me­tų vė­liau ne­gu kū­nas, tad ir tar­nau­ja maž­daug tiek me­tų il­giau. Jos ma­my­tė gy­ve­no 93 me­tus, bro­lis – 94, ir abu iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos tu­rė­jo blai­vų pro­tą, to ir ji ti­ki­si.

Po­nia Fi­lo­me­na ne­sle­pia, kad, kaip pri­de­ra jos am­žiaus žmo­gui, tu­ri li­gų, jau ne ka­žin kiek ga­li. Lo­vą pa­si­klo­ja, bet šir­de­lė li­pant laip­tais strei­kuo­ja, rei­kia pri­si­lai­ky­ti, kad ne­pra­ras­tų pusiausvyros. Nuo šešias­de­šim­ties me­tų, pa­sak jos, žmo­gus jau tu­ri tei­sę sirg­ti, o iki tol tu­rė­tų bū­ti svei­kas. „Se­nat­vė­je, kaip ir vai­kys­tė­je, žmo­gus grei­tai kei­čia­si – pras­čiau ma­to, sil­pniau gir­di, dėl to sun­kiau pri­ima in­for­ma­ci­ją, tam­pa la­biau pri­klau­so­mas nuo ki­tų. Ir ne­va­lia sens­tan­čiam no­rė­ti bū­ti jau­nam, o ki­tiems iš jo šai­py­tis. Mes esa­me gam­tos da­lis, pa­žiū­rė­ki­me, kaip sens­ta gy­vū­nai. Nė­ra ko pa­gy­ve­nu­siam žmo­gui lin­kė­ti ne­sen­ti ar jau­nai at­ro­dy­ti“, – kal­ba gy­dy­to­ja.

Lai­me ji va­di­na do­rai nu­gy­ven­tą ne­leng­vą gy­ve­ni­mą: gy­dy­da­ma žymius po­li­ti­kus ne­pra­šė jo­kios pa­gal­bos ar iš­im­čių, vie­na už­au­gi­no duk­rą, rū­pi­no­si se­nais tė­vais. Da­bar be­ne gra­žiau­si jos gy­ve­ni­mo me­tai: „Daug kas įsi­vaiz­duo­ja, kad aš, bū­da­ma to­kio am­žiaus, ne­tu­riu ko veik­ti ir nuo­lat aša­ro­ju. Ta­čiau aš gy­ve­nu, dar vis­kuo do­miuo­si. Žiū­riu te­le­vi­zo­rių, ir vi­sos nau­jie­nos su­si­lie­ja su anks­čiau gir­dė­to­mis, ža­di­na min­tis ką nors nau­jo pa­ra­šy­ti, nu­veik­ti. Ne­ži­nau ir ne­ži­no­jau, kas yra nuo­bo­du­lys. Dar tu­riu li­go­nių, ku­rie at­važiuo­ja iš įvai­rių ša­lies ra­jo­nų, esu kvie­čia­ma į pa­skai­tas, su­si­ti­ki­mus, tu­ri pa­siū­ly­mų ra­šyti.“

Duk­ra Dia­na ir pa­cien­tai      

Pašne­ko­vės duk­ra Dia­na mo­ti­nos pė­do­mis ne­pa­se­kė, me­di­ke ne­ta­po. Ta­čiau mo­ti­nos pro­pa­guo­ja­mus gy­dy­mo­si ir svei­ka­ti­ni­mo­si bū­dus iš­ban­dė. Ji yra ba­da­vu­si, mėgs­ta vais­ta­žo­lių ar­ba­tas, de­da­si dė­les. Dar lan­ko jo­gos už­si­ė­mi­mus. Dia­na ne­sle­pia, kad vi­so to ne­da­ry­tų, jei ži­no­tų ki­tų bū­dų jaus­tis svei­kai. Prieš ke­le­rius me­tus jai bu­vo diag­no­zuo­tas on­ko­lo­gi­nis su­sir­gi­mas, ku­rio po tri­jų mė­ne­sių ne­be­li­ko. Mo­te­ris net ne­ži­no, ką gal­vo­ti: ar li­gos diag­no­zė bu­vo klai­din­ga, ar ba­da­vi­mas taip ste­buk­lin­gai gy­do.

Fi­lo­me­na Tau­ny­tė sa­ko jau se­niai pa­ste­bė­ju­si, kad ar­ti­muo­sius gy­dy­ti daug sun­kiau ne­gu sve­ti­mus žmo­nes, ne­ri­mas ir emo­ci­jos tar­si nu­stu­mia į šo­ną žinias ir pa­tir­tį. Kai Dia­nai diag­no­za­vo vė­žį, po­nia Fi­lo­me­na la­bai su­tri­ko, su­ti­ko, kad ji ir ope­ruo­tų­si, ir švi­tin­tų­si, da­ry­tų vis­ką, ką pa­tars on­ko­lo­gai. Tik pa­ta­rė lau­kiant ope­ra­ci­jos pa­ba­dau­ti ir dė­jo dė­lių. Ki­to­kio gy­dy­mo ne­pri­rei­kė.

Gy­dy­to­jos Fi­lo­me­nos Tau­ny­tės pa­ta­ri­mai

Slo­gą tin­ka gy­dy­tis sū­riu van­de­niu

Į pu­sę stik­li­nės van­dens įpil­ki­te pu­sę šaukš­te­lio drus­kos. Pa­si­sė­mę šio tir­pa­lo į del­ną jo įtrau­ki­te per vie­ną ir ki­tą šner­vę. Taip plau­ti no­sį la­bai tin­ka ir slo­gos pro­fi­lak­ti­kai. Slo­guo­jant ga­li­ma no­sį plau­ti ir tik­ru ūkiš­ku mui­lu.

Nuo ko­su­lio

Ko­sint ir pa­ki­lus tem­pe­ra­tū­rai pa­dės is­lan­di­nė ker­pe­na, ku­ri vei­kia pa­na­šiai kaip an­ti­bio­ti­kai, ta­čiau ne­tu­ri kai ku­rių nei­gia­mų šių che­mi­nių vais­tų sa­vy­bių.

Du šaukšte­lius džio­vin­tos jos žo­lės už­pil­ki­te dviem stik­li­nė­mis van­dens, už­vir­inki­te, pa­vir­inki­te de­šimt mi­nu­čių. Pra­vė­su­sį skys­tį nu­koš­ki­te ir ger­ki­te po pu­sę stik­li­nės prieš kiek­vie­ną val­gy­mą. Va­ka­re is­lan­di­nę ker­pe­ną ga­li­ma ger­ti kar­tu su pel­ki­niais gai­liais.

Su­au­gu­sie­ji ko­su­lį ga­li gy­dy­tis ir šil­tu alu­mi. Gu­lint lo­vo­je rei­kė­tų iš­ger­ti 6–8 stik­li­nes šil­to alaus ir dau­giau nie­ko ne­val­gy­ti, tik dė­ti šil­tus kom­pre­sus ant krū­ti­nės.

Jei­gu skau­da ger­klę

 Po šaukš­te­lį so­dos, gli­ce­ri­no, drus­kos ir pu­sę šaukš­te­lio jo­do su­pil­ki­te į stik­li­nę šil­to van­dens, gar­ga­liuo­da­mi ska­lau­ki­te juo bur­ną 3–4 kar­tus per die­ną.

Ar­ba šaukš­te­lį obuo­lių ac­to įpil­ki­te į stik­li­nę šil­to van­dens ir juo ska­lau­ki­te bur­ną 3–4 kar­tus per die­ną. Ga­li­ma pa­tep­ti ton­zi­les ir gry­no­mis cit­ri­nų sul­ti­mis, ger­ti daug van­dens su cit­ri­na.

Kaip stip­rin­ti imu­ni­te­tą

Imu­ni­te­tą stip­rin­ki­te kar­tą per sa­vai­tę praus­da­mie­si pir­ty­je. Jo­je ga­rais, ši­lu­ma, karš­tu ir šal­tu van­de­niu tre­ni­ruo­ja­mos krau­ja­gys­lės, iš­si­ple­čia odos po­ros, per ku­rias va­lo­si ne tik oda, bet ir vi­sas kū­nas iš vi­daus: pa­ša­li­na­mos drus­kos bei ki­tos au­di­nius nuo­di­jan­čios me­džia­gos. Va­sa­rą daug vaikš­čio­ki­te ba­si, ry­tais brai­džio­ki­te po ra­so­tą žo­lę ir pa­si­vo­lio­ki­te jo­je nu­ogi. Už­si­grū­di­nu­siems žmo­nėms la­bai svei­ka pa­vaikš­čio­ti ba­siems ir žie­mą.

Nuo ne­mi­gos

Nuo ne­mi­gos ir ner­vin­gu­mo pa­de­da pel­ki­niai gai­liai. Šis au­ga­las yra nuo­din­gas, ta­čiau ne­pa­kenks, jei­gu 10 die­nų ger­si­te to­kią ar­ba­tą.

Šaukš­te­lį džio­vin­tos žo­lės už­pil­ki­te stik­li­ne van­dens, už­vir­ki­te, pa­vir­ki­te de­šimt mi­nu­čių. Pra­vė­su­sį skys­tį nu­koš­ki­te ir ger­ki­te va­ka­re prieš mie­gą. Ši ar­ba­ta tin­ka gy­dy­ti ir lė­ti­nį ko­su­lį. Rei­kė­tų ger­ti 3 kar­tus per die­ną prieš val­gį.

Va­ka­re la­bai tin­ka iš­ger­ti mė­tų, vais­ti­nių va­le­ri­jo­nų ar kmy­nų, pe­lė­žir­nių ar­ba­tos, ne­aler­giš­kiems žmo­nėms – šil­to pie­no su me­du­mi. Vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms rei­kė­tų kuo ma­žiau var­to­ti ra­mi­na­mų­jų vais­tų, ku­rie ra­mi­na ne tik žmo­gų, bet ir imu­ni­nę sis­te­mą.

Nuo vi­du­rių už­kie­tė­ji­mo

Ry­te prieš val­gį iš­ger­ki­te po šaukš­tą li­nų sė­me­nų alie­jaus.

 

 

 

© Visos teisės saugomos 2023