Jad­vy­ga Bal­vo­čiū­tė

Vais­ti­nin­kė, au­gi­nan­ti ir ku­rian­ti vais­tus

Žino­ma žo­li­nin­kė, pro­vi­zo­rė Jad­vy­ga Bal­vo­čiū­tė dažnai sa­ko, kad gam­ta – pil­na vais­tų, tik re­cep­tų prie jų nė­ra, rei­kia juos pa­žin­ti ir jų pri­si­rink­ti. Tad ko­dėl ma­žai kas pa­žįs­ta vais­tin­ius au­ga­lus, nors sirg­ti ne­no­ri nie­kas?

Aukščiausios kategorijos provizorė farmakognostė Jad­vy­ga Balvo­čiū­tė prieš aš­tuo­nio­li­ka me­tų ta­po ūkinin­ke ir Ma­žei­kių ra­jo­ne eko­lo­giš­kai au­gi­na vais­tažoles, ga­mi­na ar­ba­tas. Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­te bai­gu­si Far­ma­ci­jos fa­kul­te­tą ji pen­ke­riusme­tus dir­bo pro­vi­zo­re vais­ti­nė­je, vė­liau – dvi­de­šimt me­tų Bo­ta­ni­kos so­do vais­ti­nių au­ga­lų la­bo­ra­to­ri­jo­je. Po to grį­žo į gim­ti­nę ir pa­ni­ro į vais­ti­nių au­ga­lų pa­saulį.

Ūki­nin­kau­ti pa­ra­gi­no far­ma­ci­jos stu­di­jos

Žo­li­nin­kė sa­ko, kad au­ga­lai ją do­mi­no nuo pat ma­žens, o far­ma­ci­ja – tik nuo pa­aug­lys­tės. Po­nia Jad­vy­ga pui­kiai pri­si­me­na, kaip ma­ža ža­vė­jo­si vie­na se­niau­sių ša­ly­je Viekš­nių vais­ti­ne ir jo­je dir­bu­siu far­ma­ci­nin­ku Juo­zu Alek­san­dra­vi­čiu­mi bei pra­di­nės mo­kyk­los dar­že­ly­je au­gu­siais ne­ma­ty­tais au­ga­lais, ku­rių pa­va­di­ni­mus su­ži­no­jo tik pa­au­gu­si. Gal­būt tai ir pa­ska­ti­no ją stu­di­juo­ti far­ma­ci­ją? Jei­gu ne šie moks­lai, var­gu ar bū­tų iš­drį­su­si kur­ti vais­ta­žo­lių ar­ba­tas.

„Baig­ti far­ma­ci­jos moks­lai ko­ne įpa­rei­go­jo ma­ne tai da­ry­ti. No­rė­jau ne tik kal­bė­ti apie vais­ti­nius au­ga­lus, juos pro­pa­guo­ti, bet ir ką nors kon­kre­taus nu­veik­ti, kad žmo­nės ge­riau pa­žin­tų vie­ti­nius vais­ti­nius au­ga­lus, daž­niau juos var­to­tų, ga­lė­tų įsi­gy­ti vais­ti­nė­se, žo­džiu, rink­tų­si op­ti­ma­les­nį gy­dy­mo­si va­rian­tą“, – sa­ko vais­ta­žo­lių ži­no­vė.

 Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad ne­ap­si­rin­ka tas gy­dy­to­jas, ku­ris pa­cien­tui ski­ria ir au­ga­li­nių, ho­me­o­pa­ti­nių vais­tų.

„Kol kas šie vais­tai var­to­ja­mi kar­tu su che­mi­niais,  gal ne­tru­kus che­mi­niai vais­tai tik pa­pil­dys au­ga­li­nius. Vi­sa­me pa­sau­ly­je grįž­ta­ma prie žo­le­lių“, – pa­ste­bi pa­šne­ko­vė.

Pa­sak jos, re­tas vais­ti­nin­kas ne­pa­žįs­ta vais­ta­žo­lių. Bet dau­ge­lis ma­žai jo­mis do­mė­jo­si ir che­mi­nius vais­tus ži­no ge­riau nei na­tū­ra­lius. Ne­mažai me­di­kų ne­pa­kan­ka­mai ver­ti­na žole­les, nes nė­ra su jo­mis ge­rai su­sipa­ži­nę. Be to, šaly­je be­veik ne­be­li­ko spe­cia­li­zuo­tų vais­tažolių vais­ti­nių.

Krikš­to ma­mos pė­do­mis

Po­nia Jad­vy­ga pri­si­me­na­, kaip ma­ma ją vai­kys­tė­je gy­dė avie­čių, lie­pų žie­dų ar­ba­to­mis. Žo­li­nin­kė sa­ko, kad  do­mė­ji­mą­si vais­ta­žo­lė­mis ji ga­lė­jo per­im­ti iš dė­die­nės, sa­vo krikš­to ma­mos Ur­šu­lės, nors vai­kys­tė­je su ja daug ne­ben­dra­vo, kar­tu nė sy­kio ne­žo­lia­vo, apie vais­ti­nius au­ga­lus ne­si­kal­bė­jo. Tai, kad ofi­cia­liai ne­dir­bu­si dė­die­nė bu­vo žo­li­nin­kė, gy­dė žmo­nes ir vež­da­vo į Ma­žei­kių tur­gų par­da­vi­nė­ti vais­ti­nių au­ga­lų, su­ži­no­jo tik su­au­gu­si. Ta­čiau prieš dė­die­nės  mir­tį jos dar spė­jo daug at­vi­rai pa­si­kal­bė­ti apie gy­dy­mą vais­ti­niais au­ga­lais. Kal­bė­jo­si jau ne kaip su­si­do­mė­ju­si mo­ki­nė su mo­ky­to­ja, o kaip dvi spe­cia­lis­tės, no­rin­čios ras­ti at­sa­ky­mus į daugelį jas do­mi­nan­čių klau­simų.

Žoli­nin­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad gam­to­je yra vais­tų nuo vi­sų li­gų. Vais­ti­niai au­ga­lai ga­li daug pa­dė­ti net ser­gan­tie­siems on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis, kai tra­di­ci­nis gy­dy­mas bū­na ne­veiks­min­gas. Bė­da tik, kad žmo­nės gy­ve­na tar­si už­riš­to­mis aki­mis, šių vais­tų ne­pa­žįs­ta ir ne­pri­pažįsta, ne­si­gy­do pa­ju­tę pir­muo­sius li­gų simp­to­mus. Pa­šne­ko­vė ma­no, kad vais­ta­žo­lės tu­rė­tų bū­ti var­to­ja­mos gy­dy­ti vi­soms li­goms kar­tu su che­mi­niais vais­tais. Pa­rink­ti jas, ži­nant tiks­lią me­di­kų nu­sta­ty­tą diag­no­zę, nė­ra su­dė­tin­ga.

Kas­met – to­nos vais­ta­žo­lių

Po­nios Jad­vy­gos na­mai, dar­ži­nė, ūki­nis pa­sta­tas bei klė­tis vi­sais me­tų lai­kais kve­pia džio­vin­tais žo­ly­nais. Mo­te­ris sa­vo ūky­je eko­lo­giš­kai au­gi­na ke­lių šim­tų pa­va­di­ni­mų vais­ti­nius au­ga­lus, vais­ta­žo­les su tal­ki­nin­kais ren­ka vi­sus me­tus, jau žie­mą pra­de­da rink­ti me­džių pum­pu­rus.

Apie treč­da­lį vais­ta­žo­lių sa­vo ar­ba­toms ji už­au­gi­na, du treč­da­lius – su­ren­ka. Au­ga­lų rink­ti po­nia Jad­vy­ga su tal­ki­nin­kais ei­na į miš­kus ir pie­vas. Per­nai ji pri­si­džio­vi­no 8 to­nas sau­sų vais­ta­žo­lių. Tam rei­kė­jo pen­kis kar­tus dau­giau ža­lių au­ga­lų.

Pa­sak vais­ti­niais au­ga­lais su­si­do­mė­ju­sios far­ma­ci­nin­kės, rink­ti vais­ta­žo­les ne taip su­dė­tin­ga, kaip džio­vin­ti. Jos ver­slo šir­dis – džio­vyk­la. Prieš po­rą me­tų su Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­ma ji įsi­ren­gė nau­ją ūki­nį pa­sta­tą, per­nai sa­vo lė­šo­mis – nau­ją džio­vyk­lą. Eko­lo­gi­nio vais­ta­žo­lių ūkio sa­vi­nin­kė su tal­ki­nin­kais augalus ap­vy­ti­na dar­ži­nė­je ar lau­ko džio­vyk­lo­se, ta­da ne­ša į šil­do­mą džio­vyk­lą, kur bai­gia džio­vin­ti. Mat vais­ta­žo­lės džiūs­ta la­bai ne­to­ly­giai: pa­pras­tų­jų čiob­re­lių žo­lė ga­li iš­džiū­ti per pa­rą, o di­džių­jų ug­niažolių žo­lei, vais­ti­nių me­det­kų, pa­pras­tų­jų kaš­to­nų žie­dams kar­tais ir sa­vai­tės ne­pa­kan­ka.

Eko­lo­gi­nio vais­ta­žo­lių ūkio sa­vi­nin­kė džiau­gia­si, kad da­bar dirb­ti daug pa­to­giau, tik at­si­dūs­ta, jog tam, kad džio­vyk­la dirb­tų pil­nu pa­jė­gu­mu, rei­kia dau­giau in­ves­ti­ci­jų.

Dau­giau kaip 600 au­ga­lų ko­lek­ci­ja

17 hek­ta­rų už­iman­čia­me eko­lo­gi­nia­me Jad­vy­gos Bal­vo­čiū­tės vais­ta­žo­lių ūky­je yra maž­daug 600 au­ga­lų ko­lek­ci­ja. Žoli­nin­kė pa­ste­bi, kad daug žmo­nių au­ga­lų ne­pa­žįs­ta, be to, tas pa­čias vais­ta­žo­les skir­tin­guo­se Lie­tu­vos re­gio­nuo­se va­di­na la­bai įvai­riai, to­dėl jai apie au­ga­lus sun­ku kal­bė­ti su ki­tais. Ta vais­ta­žo­lių ko­lek­ci­ja, ku­rio­je prie au­ga­lų įbes­ta po len­te­lę su nuo­ro­do­mis, kaip jie va­di­na­mi lie­tu­viškai ir lo­ty­niškai – tar­si ver­tė­jas ar va­do­vė­lis, kad at­ėjęs žmo­gus pa­ma­ty­tų, kaip at­ro­do jam rei­ka­lin­gas au­ga­las, ko­kiai au­ga­lų šei­mai jis pri­klau­so, iš kur yra ki­lęs, ko­kios svar­biau­sios jo gy­do­mo­sios sa­vy­bės. Čia žmo­nės dažnai ir kon­sul­tuo­ja­si juos do­mi­nan­čiais klau­si­mais.

Au­ga­lų ko­lek­ci­ja daž­niau­sia do­mi­si moks­lei­viai. Per me­tus J.Bal­vo­čiū­tės ūky­je ap­si­lan­ko dau­giau kaip pus­šim­tis įvai­rių eks­kur­si­jų. Daž­nai vai­kai ar su­au­gu­sie­ji, pa­ma­tę jiems gy­dy­tis tin­ka­mus au­ga­lus, la­bai nu­stem­ba – juk tą žo­le­lę pa­žįs­ta, ji prie jų na­mų au­ga. Ap­si­lan­kiu­siuo­sius žo­li­nin­kė daž­nai pa­ra­gi­na vy­res­nių žmo­nių pa­klau­si­nė­ti, kaip jie var­to­jo žo­le­les ir steng­tis iš­sau­go­ti se­nas au­ga­lų rū­šis – jos na­tū­ra­lios, ne­pa­ki­tu­sios, ne­mo­di­fi­kuo­tos.

„Rei­kia steng­tis, kad kuo dau­giau žmo­nių pa­žin­tų vais­ti­nius au­ga­lus. Ko­dėl jie tu­ri ieš­ko­ti žo­li­nin­kų ir pirk­ti vais­ta­žo­lių, jei­gu ga­li jų pri­si­rink­ti pa­tys? Kiek­vie­nam ge­riau­si yra gim­ti­nė­je už­au­gin­ti mais­to pro­duk­tai ir vais­ti­niai au­ga­lai. Gam­ta jo­mis tur­tin­ga, te­rei­kia pri­si­rink­ti šva­rio­je vie­to­je tin­ka­mu lai­ku“, – sa­ko po­nia Jad­vy­ga, at­si­dus­da­ma, kad jos au­ga­lų ko­lek­ci­jos nė­ra to­kios tvar­kin­gos, kaip no­rė­tų.

Nau­ji ir pa­pil­dy­ti re­cep­tai

Prieš aš­tuo­nio­li­ka me­tų grį­žu­si į gim­ti­nę Jad­vy­ga Bal­vo­čiū­tė pra­dė­jo au­gin­ti vais­ti­nius au­ga­lus, o maž­daug prieš dvy­li­ka pra­dė­jo kur­ti vais­ta­žo­lių ar­ba­tų re­cep­tus ir ga­min­ti ar­ba­tas.

Ko­dėl tai su­ma­nė?

„Au­ga­lais do­mė­jau­si vi­są am­žių, daug apie juos skai­čiau. No­rė­jau tau­tie­čiams pa­teik­ti vais­ta­žo­lių mi­ši­nių vien iš vie­ti­nių ža­lia­vų, mat daž­nai re­cep­tuo­se bū­na eg­zo­ti­nių au­ga­lų, ku­riuos ga­li­ma pa­keis­ti vie­ti­niais. Pa­si­ta­riau su An­ta­no Bir­žiš­kos svei­ka­tos na­mų vyr. gy­dy­to­ja Auš­re­le Gu­raus­kai­te, su­lau­kiau jos pri­ta­ri­mo. Ta­riau­si ir su Lie­tu­vos ži­niuo­ne va­din­ta švie­sios at­min­ties Eu­ge­ni­ja Šim­kū­nai­te, ji per­žiū­rė­jo re­cep­tū­ras“, – pri­si­mi­nė far­ma­kog­nos­tė, da­bar jau pa­ti kon­sul­tuo­jan­ti, kaip gy­dy­ti vais­tažolė­mis.

Ji sa­vo vais­ti­nių au­ga­lų ar­ba­tas skirs­to į tris rū­šis: paruoštas pa­gal iš kur nors pa­im­tus receptus, sa­vo pa­čios su­kur­tus re­cep­tus ir sa­vo nuo­žiū­ra pa­keis­tus, dažniau­siai pa­pil­dy­tus vie­ti­niais vais­ti­niais au­galais, receptus.

Po­nios Jad­vy­gos vais­ta­žo­lių mi­ši­niai, ku­riuos „Ku­li­na­ri­nio pa­vel­do fon­das“ pri­pa­ži­no ša­lies ku­li­na­ri­niu pa­vel­du, va­di­na­mi mais­ti­nė­mis ar­ba­to­mis su ati­tin­ka­mais nu­me­riais, įvar­di­jan­čiais, ka­da jie nau­do­ti­ni. Ar­ba­to­mis pre­kiau­ja ir vais­ti­nės, ir par­duo­tu­vės.

As­me­ni­nė pa­tir­tis

Kaip pa­ti po­nia Jad­vy­ga rū­pi­na­si sa­vo svei­ka­ta? „Daug pa­stan­gų tam kol kas ne­pri­rei­kė. Tie­siog gy­ve­nu taip, kaip man pri­im­ti­na, ten, kur man ge­ra – sa­vo gim­ti­nė­je, dir­bu mie­lą dar­bą, sten­giuo­si su­tar­ti su na­miš­kiais, pa­dė­ti ki­tiems, pa­žįs­tu gam­tą. Ne­mažai bū­nu lau­ke, no­rė­čiau dar dau­giau lai­ko pra­leis­ti gam­to­je“, – sa­ko žoli­nin­kė.

Ji pri­si­pažino sir­gu­si gel­ta, tad jos ke­pe­nys nė­ra svei­kos, pa­val­giu­si rie­biai pra­stai jau­čia­si. To­dėl sten­gia­si sa­vo ke­pe­nims ir skran­džiui pa­dė­ti mar­gai­nių, pi­pi­rmėčių, trū­ka­žo­lių ar­ba­to­mis.

„Kaip 65-erių me­tų su­lau­ku­si mo­te­ris tu­riu ir krau­jo­ta­kos pro­ble­mų, to­dėl ne­re­tai už­si­pli­kau pa­pras­tų­jų kaš­to­nų ir gu­do­be­lių žie­dų, gel­ton­žie­džių bar­kū­nų, bur­no­čių, ra­sa­ki­lų žo­lės, ber­žų la­pų“, – sa­kė pa­šne­ko­vė.

Ji la­bai mėgs­ta pipirmėtes. Sa­ko, kad šios vais­ta­žo­lės ge­rai mal­ši­na troš­ku­lį, ge­ri­na ke­pe­nų veik­lą bei virš­ki­ni­mą, slo­pi­na vi­du­rių pū­ti­mą, at­sta­to ner­vų sis­te­mos pu­siau­svy­rą, žo­džiu, yra pui­kios svei­ka­tos pa­gal­bi­nin­kės.

Pa­sak vais­ti­nių au­ga­lų ži­no­vės, Lie­tu­vos, kaip ir vi­so pa­sau­lio, au­ga­lai nė­ra pil­nai iš­ty­ri­nė­ti, tiks­liai ne­ži­no­me, ko juo­se yra. Ta­čiau pa­pras­tai ne­ži­no­me ir to, ko trūks­ta mū­sų or­ga­niz­mui, o žo­lės duo­da ga­li­my­bę jam pa­si­so­tin­ti dau­gy­be rei­ka­lin­gų me­džia­gų.

Žino­ma ne tik Lie­tu­vo­je

J. Bal­vo­čiū­tę su­si­ran­da ir pa­gal­bos pra­šo įvai­rių li­gų ka­muo­ja­mi žmo­nės, ji li­go­niams pa­ren­ka gy­dy­mą pa­pil­dan­čių žo­le­lių mi­ši­nių. Pa­sak žo­li­nin­kės, vais­ta­žo­lių ar­ba­tų rei­kia duo­ti ser­gan­tie­siems vi­so­mis li­go­mis – jei dau­ge­liui žmo­nių nuo jų pa­si­da­ro leng­viau, ar­gi ne pui­ku.

Ko­kioms li­goms gy­dy­ti vais­ta­žo­lių žmo­nės pra­šo daž­niau­siai? Pa­sak po­nios Jad­vy­gos, ypač daug žmo­nių pra­šo vais­ti­nių au­ga­lų virš­ki­ni­mui ir ke­pe­nų dar­bui ge­rin­ti, pa­di­dė­ju­siam krau­jo spau­di­mui ir skran­džio rūgš­tin­gu­mui ma­žin­ti, ko­su­liui, kli­mak­so ne­ga­la­vi­mams, mas­to­pa­ti­jai, pro­sta­tos pa­di­dė­ji­mui įveik­ti, pa­de­dan­čių va­ly­ti or­ga­niz­mą, liek­nė­ti.

Žo­li­nin­kė sa­ko, kad keb­liau­siai pa­si­jun­ta iš­gir­du­si pra­šy­mą gy­dy­ti nuo al­ko­ho­liz­mo. Mat jei­gu žmo­gus pats ne­no­ri pa­sveik­ti nuo šios blo­gy­bės, jo­kios vais­ta­žo­lės ne­ga­li pa­dė­ti. Šiuo­se žo­džiuo­se sly­pi ir kar­to­ka po­nios Jad­vy­gos gy­ve­ni­mo pa­tir­tis, kas­dien ma­to­mos žmo­nių bė­dos.

Prak­ti­nės pa­sta­bos

Ko­dėl Jad­vy­ga Bal­vo­čiū­tė kiek­vie­nam pa­cien­tui siū­lo 5–20 vais­ta­žo­lių mi­ši­nius, o ne vie­ną ar ke­lias vais­ti­nes žo­les?

„Kom­po­nuo­da­mi mi­ši­nį iš dau­ge­lio vais­ta­žo­lių, tu­ri­me ga­li­my­bę pa­si­nau­do­ti įvai­res­nė­mis jų gy­dan­čio­mis sa­vy­bė­mis bei at­spal­viais, var­to­ti vi­sa­pu­siš­kiau vei­kian­čią ir or­ga­niz­mą stip­ri­nan­čią ar­ba­tą“, – aiš­ki­na žo­li­nin­kė.

Pa­sak jos, pa­si­rink­da­mi vais­ta­žo­les kas­die­nei ar­ba­tai ir gy­dy­da­mie­si per­ša­li­mo li­gas, žmo­nės tu­rė­tų va­do­vau­tis ir nuo­jau­ta. Jei­gu mėgs­ta­ ke­lių vais­ta­žo­lių ar­ba­tas, ne­rei­kė­tų ne­ri­mau­ti, kad jos ga­li pa­kenk­ti. Tik ne­rei­kia ger­ti vie­no­dos la­bai stip­rios vais­ta­žo­lių ar­ba­tos dau­giau kaip tris kar­tus per die­ną ir bent kas 10 die­nų da­ry­ti per­trau­kas. Svar­bu ste­bė­ti sa­ve, or­ga­niz­mas įvai­riais žen­klais (py­ki­ni­mu, ne­no­ru ger­ti) pa­sa­ko, kad jam vais­ta­žo­lės ar jų do­za­vi­mas ne­tin­ka. Jei­gu ser­gant ne­si­no­ri val­gy­ti, va­di­na­si, tuo me­tu ir ne­rei­kia. Taip or­ga­niz­mas pa­ta­ria, kaip tin­ka­miau elg­tis, įspė­ja, kad tuo me­tu ne­ga­li dė­me­sio skir­ti virš­ki­ni­mui.

Žo­li­nin­kė ma­no, kad vais­ta­žo­lių rin­ki­mas ga­li tap­ti žmo­nėms džiu­gia veik­la, o kiek­vie­nos šei­mos vais­ti­nė­lė­je pra­vers­tų vais­ti­nių ra­mu­nių, dil­gė­lių ir pipirmėčių žo­lė, gys­lo­čių, kiaul­pie­nių ir ger­vuo­gių la­pai, aly­vų ir kaš­to­nų žie­dai (pas­ta­ruo­sius rei­kia var­to­ti ri­bo­tai, nes jie stip­riai skys­ti­na krau­ją), pa­pras­tų­jų rykšte­nių, pa­kei­čian­čių nyks­tan­čias mil­ti­nes meškau­o­ges, žo­lė.

„Ruoš­da­mi vais­ta­žo­lių mi­ši­nius vi­sas žo­les ir šak­nis su­smul­ki­na­me ir su­mai­šo­me. 1–2 šaukš­tus ar­ba­tos mi­ši­nio už­pli­ko­me pu­se lit­ro van­dens, pa­lai­ko­me 30 mi­nu­čių ar­ba 2 va­lan­das (jei jo­je yra šak­nų ir šak­nias­tie­bių) ir ge­ria­me dažniau­siai prieš val­gį 3 kar­tus per die­ną. Jei­gu ar­ba­tos su­dė­ty­je yra dil­gė­lių, gel­to­nžiedžių bar­kū­nų žo­lės, kaš­to­nų žie­dų, ge­riant ar­ba­tą po 10–15 die­nų rei­kia da­ry­ti per­trau­ką, kad ne­pa­di­dė­tų ar­ba ne­su­ma­žė­tų krau­jo krešumas. Jo­na­žo­lių va­sa­rą ne­rei­kia dė­ti į ar­ba­tas, nes šios vais­ta­žo­lės di­di­na mū­sų or­ga­niz­mo jaut­ru­mą ul­tra­vio­le­ti­niams sau­lės spin­du­liams“, – sa­ko far­ma­ci­jos spe­cia­lis­tė, pri­dur­da­ma, kad vais­ta­žo­lių ar­ba­tas tin­ka ska­nin­ti me­du­mi, tik jo ne­pa­tar­ti­na dė­ti į karš­tą už­pi­lą, nes dings­ta vais­tin­ės sa­vybės.

Bur­tai ir il­gos ka­sos

„Aš tik pa­ren­ku au­ga­lus, kon­sul­tuo­ju žmo­nes, kaip gy­dy­tis. Gy­do au­ga­lai, o ne aš“, – kuk­liai sa­ko po­nia Jad­vy­ga.

Ko­dėl žo­li­nin­kės tau­tie­čių daž­nai va­di­na­mos ži­niuo­nė­mis, bur­ti­nin­kė­mis?

„Liau­dies me­di­ci­nos ži­nios bu­vo per­duo­da­mos iš lū­pų į lū­pas, mat ne­daug žmo­nių ga­lė­jo at­sa­kin­gai jo­mis nau­do­tis, tam rei­kė­jo įsi­gi­lin­ti. Tuo pa­čiu tai bu­vo la­bai svar­bu vi­sai ben­druo­me­nei, to­dėl dau­giau ži­nan­čius ir va­di­no bur­ti­nin­kais, ži­niuo­niais, pri­bu­vė­jo­mis. Vys­tan­tis far­ma­ci­jos ir ki­tiems moks­lams, em­pi­ri­nis ži­no­ji­mas bu­vo pa­neig­tas, pa­leng­va ny­ko po ne­pa­si­ti­kė­ji­mo ir už­marš­ties skrais­te. Ta­čiau moks­lo ir tech­ni­kos am­žiu­je žmo­nės vis tiek il­gi­si šim­ta­me­tes pa­slap­tis įkū­ni­jan­čių spal­vin­gų as­me­ny­bių ar net no­ri pa­tys jo­mis bū­ti. Tik kas pa­svers, kiek kas tam yra pa­šauk­tas. Aš nie­kad ne­si­jau­čiau esan­ti ži­niuo­nė, bur­ti­nin­kė ar eks­tra­sen­sė, taip va­di­na­ma tik­rai jaus­čiau­si „ne sa­vo ro­gė­se“, me­luo­jan­ti. Esu vais­ti­nin­kė ir siū­lau mū­sų tur­tin­gos gam­tos žo­le­les tau­tie­čių svei­ka­tai pa­lai­ky­ti“, – sa­ko po­nia Jad­vy­ga.

Ji iš vi­sų ša­lies me­di­kų ir far­ma­ci­nin­kų iš­si­ski­ria il­go­mis sto­ro­mis ka­so­mis. Kaip de­ra liau­dies me­di­ci­na ir il­gos ka­sos? „Aug­da­ma tu­rė­jau sto­ras ka­sas, tė­ve­lis prisa­kė jų ne­kirp­ti. Pa­klau­siau“, – nu­si­šyp­so­jo žo­li­nin­kė, pri­dū­ru­si, kad su­si­pin­ti ka­są ar pa­da­ry­ti kuo­dą jai at­ro­do leng­viau ne­gu kas mė­ne­sį lan­ky­tis kir­pyk­lo­je. O vaikš­čio­ti su­si­vė­lu­si ji ne­no­ri.

Duk­te­rų pa­gal­ba

Gar­siai žo­li­nin­kei tal­ki­na ir abi duk­ros, ku­rias ji vie­na už­au­gi­no po sky­ry­bų su vy­ru. Vie­na jų, Rū­ta Ku­čins­kai­tė, Dai­lės aka­de­mi­jo­je bai­gė ta­py­bos spe­cia­ly­bę, ki­ta, Eg­lė Ku­čins­kai­tė – Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jo­je įgi­jo ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jos spe­cia­ly­bę, vė­liau dar ta­poir vi­suo­me­nės svei­ka­tos spe­cia­lis­te.Po­nia Jad­vy­ga – jau ir pen­kio­lik­me­tės Aus­tė­jos ir sep­tyn­me­čio Va­ka­rio mo­čiutė.

Žo­li­nin­kės duk­ra Eg­lė ėmė­si eko­lo­gi­nio ūkio ap­skai­tos ir bu­hal­te­ri­jos, Rū­ta daž­nai su vais­ta­žo­lė­mis iš­si­ruo­šia į įvai­rias mu­ges ir ki­tus ren­gi­nius, pa­de­da ma­mai api­pa­vi­da­lin­ti sten­dus, pa­ruoš­ti vaiz­di­nę me­džia­gą, eti­ke­tes, dai­liau su­tvar­ky­ti ūkio ap­lin­ką, at­ski­ras pa­tal­pas. Jos žvilgs­nio ir ran­kų daž­nai pri­rei­kia ma­žu­mė­lei jau­ku­mo su­kur­ti. Tik Rū­ta abe­jo­ja, ar il­gai tai da­rys – ji la­bai no­ri ta­py­ti.

Po­nia Jad­vy­ga ti­ki­si, gal ka­da nors at­eis toks lai­kas, kai ji ga­lės tik kon­sul­tuo­ti žmo­nes ir do­mė­tis vais­ta­žo­lių re­cep­tais, ne­si­rū­pin­da­ma vais­ta­žo­lių ūkio rei­ka­lais. 

Ta­čiau aki­vaiz­du, kad šis jai vis ­tiek rū­pės. Žo­li­nin­kė pa­ste­bi, kad jos pla­nuo­se – edu­ka­ci­nė veik­la moks­lei­via­ms ir ki­tiems no­rin­tie­siems, juk tai, ką ži­nai, ne­de­ra lai­ky­ti už­slė­pus. O no­rin­čių­jų su­sės­ti prie sta­lo nau­ja­ja­me Jad­vy­gos Bal­vo­čiū­tės eko­lo­gi­nio ūkio ūki­nia­me pa­sta­te, pa­si­klau­sy­ti jos pa­skai­tų įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se nie­ka­da ne­trūks­ta. Die­ve duok po­niai Jad­vy­gai svei­ka­tos ir ener­gi­jos.

Jad­vy­gos Bal­vo­čiū­tės pa­ta­ri­mai

Nuo slo­gos

Pir­miau­sia svar­bu išsiaiškin­ti, ar slo­guo­ja­te peršalę, ar dėl aler­gi­jos. Jei­gu prie­žas­tis pir­ma, iš va­ka­ro karš­ta­me van­de­ny­je pa­mir­ky­ki­te ko­jas ar iš­si­mau­dy­ki­te karš­to­je vo­nio­je, išger­ki­te va­le­ri­jo­nų šak­nų, pu­šų ar eg­lių spyg­lių, kar­klų žie­vių ar­ba­tos.

Kai slo­ga kom­pli­kuo­ja­si

Si­nu­si­tui gy­dy­ti pa­si­da­ry­ki­te vais­ta­žo­lių mi­ši­nį ly­gio­mis da­li­mis iš kašto­nų ir šei­va­medžių žie­dų, tam­sių­jų plau­čių, jo­nažolių, didžių­jų de­be­sy­lų, vais­ti­nių iso­pų (juo­za­žo­lių), pa­pras­tų­jų rykšte­nių ir didžių­jų ug­niažolių žo­lės, pel­ki­nių vin­gio­rykščių la­pų.

            Pra­kai­ta­vi­mas ve­ja li­gą

               Peršalę, gri­puo­da­mi pa­si­da­ry­ki­te vais­tažolių mišinį ly­gio­mis da­li­mis iš di­džių­jų de­be­sy­lų, raus­važie­džių ežiuo­lių, vais­ti­nių iso­pų (juo­za­žo­lių), šili­nių viržių, pel­ki­nių vin­gio­rykš­čių ir men­tu­ri­nių de­dešvų žo­lės, pa­pras­tų­jų avie­čių ir vais­ti­nių šven­ta­garšvių la­pų, bal­za­mi­nių tuo­pų ar­ba dre­bu­lių pum­pu­rų.

Kai puo­la per­ša­li­mo li­gos, pir­miau­sia bū­ti­na ge­rai iš­pra­kai­tuo­ti. Daug žo­le­lių ska­ti­na pra­kai­ta­vi­mą. Ge­riau­siai ži­no­ma – avie­tė. Tin­ka jų vai­sių ar uo­gų, la­pų ar­ba­ta. Ji bus veiks­min­ges­nė su vin­gio­rykš­čių žo­le, šal­pus­nių žie­dais ar la­pais, lie­pų žie­dais. Šie la­biau ska­ti­na pra­kai­ta­vi­mą su­mai­šy­ti ly­gio­mis da­li­mis su pa­pras­tų­jų kmy­nų, mo­liū­gų sėk­lo­mis, ger­vuo­gių la­pais, jo­na­žo­lių žo­le, šei­va­me­džių žiedais.

Jei ne­tu­ri­te jo­kių pra­kai­ta­vi­mą ska­ti­nan­čių vais­ta­žo­lių, tin­ka bet ko­kios kva­pio­sios žo­le­lės. Iš­gė­rę karš­tos vais­ta­žo­lių ar­ba­tos, pa­mir­kę ko­jas karš­ta­me karklų žievių nuovire ar van­de­ny­je su drus­ka (ge­riau­siai tin­ka jū­ros drus­ka), gars­ty­čio­mis, gul­ki­tės pra­kai­tuo­ti. Iš­pra­kai­ta­vę per­si­ren­ki­te sau­sais rū­bais ir pa­gu­lė­ki­te.

Kai peršti ger­klę

Per­ša­lus daž­niausiai pra­de­da per­štė­ti, skau­dė­ti ger­klę. Jei nie­ko ne­da­ry­si­te, pra­dė­si­te ir ko­sė­ti. Ger­ki­te plau­čių, vin­gio­rykščių, de­be­sy­lų, svi­la­rožių, de­deš­vų žo­lės, liepų ar šei­va­medžių žie­dų, svilarožės lapų ar­ba­tą. Į ją ber­ki­te sė­me­nų, kad jų glei­vės su­tep­tų ger­klę. Sė­me­nys tu­ri ir prie­šuž­de­gi­mi­nių sa­vy­bių.

Ko­su­liui įveik­ti

Nuo ko­su­lio pa­de­da ne­mažai vais­tažolių. Didžių­jų de­be­sy­lų, pavasarinių raktažolių šaknų nuoviras gydo uždegimus, leng­vina at­­si­ko­sė­ji­mą ir var­to­ja­mas bron­chi­tui, tra­chei­tui gy­dy­ti, o de­be­sy­lų ir šal­pus­nių la­pų mi­ši­nys ma­ži­na bron­chi­nės ast­mos prie­puo­lių pa­vo­jų. Ser­gant vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų ka­ta­ru la­bai veiks­min­gos plau­čių, šven­ta­garšvių, gysločių žolės ar­ba­tos. At­si­ko­sė­ti pa­de­da ir pu­šų pum­pu­rų už­pi­las ar nuo­vi­ras.

Įsi­se­nė­ju­siam ko­su­liui gy­dy­ti pa­si­da­ry­ki­te vais­ta­žo­lių mi­ši­nį iš didžių­jų de­be­sy­lų ir tam­sių­jų plau­čių žo­lės, juo­dau­o­gių šei­va­medžių ir rak­tažolių žie­dų, šal­pus­nių žie­dų ar­ba la­pų, dil­gė­lių ir vais­ti­nių šven­ta­garšvių la­pų         

Stip­rin­ki­me or­ga­niz­ma

Per­ša­li­mo li­gų pa­pras­čiau iš­veng­ti ne­gu jas iš­vy­ti. Veiks­­min­ga imu­ni­nę sis­te­mą stip­ri­nan­ti vais­ta­žo­lė – raus­va­žie­dė ežiuo­lė. Ar­ba­ti­nį šaukšte­lį jos žolės užpil­ki­te stik­li­ne ver­dan­čio van­dens, pus­va­lan­dį pa­lai­ky­ki­te pri­trauk­ti, ta­da nu­koš­ki­te ir ger­ki­te 3 kar­tus per die­ną prieš val­gį.

Kas­dien ga­li­ma pa­si­ga­min­ti ar­ba­tos iš pa­pras­tų­jų kie­čių, šven­ta­garšvių, stumb­ražolių žo­lės, bruk­nių, ger­vuo­gių, avie­čių, juo­dų­jų ser­ben­tų, šal­ta­lan­kių, beržų la­pų, erš­kė­čių, ka­len­drų vai­sių, dre­bu­lių pum­pu­rų.

Ar­ba­tos virški­ni­mui ge­rin­ti

Esant pa­di­dė­ju­siam skran­džio rūgš­tin­gu­mui ir opa­li­gei

Avižų, krau­jažolių, va­le­ri­jo­nų ir de­dešvų žo­lės ar šak­nų, mė­lyn­žie­džių liu­cer­nų (ar­ba ki­tų ankšti­nių au­ga­lų, pvz., saldžia­la­pių kulkšnių) žo­lės, lie­pų žie­vės ar la­pų ar­ba rau­do­nų­jų do­bi­lų žie­dų, bur­no­čių, gel­tonžiedžių bar­kū­nų žo­lės, vais­ti­nių ra­mu­nių žie­dų ima­me ly­gio­mis da­li­mis, didžių­jų ug­niažolių dvi­gu­bai mažiau kaip ki­tų vais­ta­žolių.

Esant su­ma­žė­ju­siam skran­džio rūgš­tin­gu­mui

Kiaul­pie­nių, pa­pras­tų­jų trū­ka­žo­lių, krau­jažolių, pi­pir­mė­čių, vais­ti­nių šven­ta­garšvių, pa­pras­tų­jų ar kar­čių­jų kie­čių, jo­nažolių žo­lės, pup­laiš­kių žo­lės ar šak­nų, aje­rų šak­nias­tie­bių, bruk­nių la­pų, erš­kė­čių, aro­ni­jų vai­sių ima­me ly­gio­mis da­li­mis.

Ke­pe­nų dar­bui ge­rin­ti

Pa­pras­tų­jų kie­čių, krau­jažolių, pup­laiškių, kiaul­pie­nių, šven­ta­garšvių žo­lės, mar­gai­nių žo­lės ar vai­sių, erš­kė­čių vai­sių, trū­ka­žo­lių šak­nų ima­me ly­gio­mis da­li­mis, bit­krės­lių žie­dų – per­pus ma­žiau nei ki­tų vais­ta­žo­lių. Šią ar­ba­tą ga­li­ma ger­ti, jei nė­ra pa­di­dė­ju­sio rūgš­tin­gu­mo. Jei rūgš­tin­gu­mas pa­di­dė­jęs, maž­daug pus­va­lan­dį prieš val­gį rei­kė­tų iš­ger­ti ar­ba­tos nuo pa­di­dė­ju­sio rūgš­tin­gu­mo, o po 10 min. – ar­ba­tos ke­pe­nų dar­bui ge­rin­ti.

Nuo chro­niško pan­kre­a­ti­to

Pa­pras­tų­jų kiaul­pie­nių, rau­do­nė­lių, krau­jažolių, trū­ka­žo­lių, vais­ti­nių iso­pų (juozažolių), tri­la­pių pup­laiš­kių, dir­vi­nių asiūk­lių žo­lės, vais­ti­nių ra­mu­nių žie­dy­nų, dil­gė­lių, šven­ta­garšvių la­pų, ba­li­nių aje­rų šak­nias­tie­bių ima­me ly­gio­mis da­li­mis.

Kaip ruošti ar­ba­tas?

De­ser­ti­nį šaukš­tą vais­ta­žo­lių mi­ši­nio už­pil­ki­te stik­li­ne ver­dan­čio van­dens, pus­va­lan­dį pa­lai­ky­ki­te pri­trauk­ti. Jei­gu vais­ta­žo­lių mi­ši­ny­je yra vais­ti­nių au­ga­lų šak­nų ar mar­gai­nio sėk­lų, pri­trauk­ti jį pa­li­ki­te 2 va­lan­doms. Ta­da nu­koš­ki­te ir ger­ki­te. Dažniausiai vaistinės arbatos geriamos maždaug pusvalandį prieš valgį, o gerklei gydyti, nuo kosulio – pavalgius.

 

 

 

 

© Visos teisės saugomos 2023