Jo­nas Skon­sma­nas

Žolin­čius ir gin­ta­ras

Bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras Jo­nas Skon­sma­nas ma­no, kad ge­riau­si vais­tai yra pra­kil­nios min­tys, skais­tūs jaus­mai, sau­lės švie­sa, ši­lu­ma, ty­ras oras ir van­duo, svei­kas iš grū­dų ir vai­sių pa­si­tai­sy­tas mais­tas, ką tei­gė dar Vy­dū­nas. Ta­čiau sa­vo svei­ka­ti­ni­mo­si bū­dus kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri at­ras­ti pats. Is­to­ri­nė įvai­rių ša­lių ir ki­tų žmo­nių pa­tir­tis ga­li tik pa­dė­ti.

„Ži­ni­jos“ drau­gi­jos lek­to­rius, bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras „Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ ini­cia­to­rius elek­trė­niš­kis Jo­nas Skon­sma­nas skai­to pa­skai­tas apie gy­dy­mą­si vais­ta­žo­lė­mis, vaš­ko ar gin­ta­ro pro­duk­tais ir įvai­rius ki­tus svei­ka­ti­ni­mo­si bū­dus, Vy­dū­no ir Eu­ge­ni­jos Šim­kū­nai­tės kul­tū­ri­nį pa­li­ki­mą. Pa­sak jo, žmo­gus iš pri­gim­ties tu­ri bū­ti svei­kas ir lai­min­gas, li­gų ga­li­ma iš­veng­ti tei­sin­gai gy­ve­nant. O ge­riau­sios gy­duo­lės, kaip pa­ste­bi Vy­dū­nas ir dau­gu­ma svei­kos gy­ven­se­nos pro­pa­guo­to­jų, yra pra­kil­nios min­tys, skais­tūs jaus­mai, sau­lės švie­sa, ši­lu­ma, ty­ras oras ir van­duo, svei­kas iš grū­dų ir vai­sių pa­si­tai­sy­tas mais­tas.

Vi­sa ko pradžia – alternatyvioj­i ve­te­ri­na­ri­ja

Jo­nas Skon­sma­nas ne­sle­pia pir­miau­sia su­si­do­mė­jęs alternatyviąja ve­te­ri­na­ri­ja, vais­ta­žo­lė­mis pra­dė­jęs gy­dy­ti paukš­čius. Tai bu­vo prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų. Ne kar­tą bu­vo net svars­ty­tas, ko­dėl Vie­vio paukš­ty­no viš­toms gy­dy­ti per­ka bit­krės­lių, krau­jažolių, da­ro tai, ko nie­kas ki­tas ne­da­ro. Ap­si­gy­nė. Lai­mė, kad paukš­ty­no dar­buo­to­jos ne­py­ko, gir­dė­da­mos jo nu­ro­dy­mus ser­gan­ties paukš­čiams vir­ti vais­ta­žo­lių nuo­vi­rus, kas joms bu­vo pa­pil­do­mas dar­bas.

Po­mė­giui do­mė­tis liau­dies me­di­ci­na dau­giau lai­ko at­ra­do su­lau­kęs pen­si­nio am­žiaus. Taip su­si­klos­tė ap­lin­ky­bės: ne­su­dė­tin­gą li­gą gy­dę me­di­kai ne­pa­ste­bė­jo ope­lės, iš­ra­šė ne­tin­ka­mų vais­tų ir pa­ver­tė še­šias­de­šimt­me­tį vy­riš­kį li­go­niu. Po ope­ra­ci­jos ir jos kom­pli­ka­ci­jų šis vos vaikš­čio­jo. Kai pa­si­tei­rau­da­vo me­di­kų, ką jie ma­no apie vie­ną ar ki­tą alternatyvųjį gy­dy­mo me­to­dą, šie daž­nai at­sa­ky­da­vo: „Ga­li­te pa­ban­dy­ti. Jums jau ne­pa­kenks.“ Ta­da vi­di­nis bal­sas pa­lie­pė su­si­grieb­ti (ne­gi jis, bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras, ne­ga­li pa­dė­ti pats sau?) ir ne­dve­jo­jant ei­ti užtar­nau­to po­il­sio.

Su Vy­dū­no, Eu­ge­ni­jos Šim­kū­nai­tės kul­tū­ri­niu pa­li­ki­mu su­si­pažinęs moks­li­nin­kas pra­dė­jo in­ten­sy­viai do­mė­tis alternatyviąja me­di­ci­na. Bai­gęs Lie­tu­vos ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ją ir vi­ru­so­lo­gi­jos klau­si­maisdi­ser­ta­ci­ją ap­­gy­nęs vy­riš­kis skai­to ke­lio­mis už­sie­nio kal­bo­mis, pui­kiai nau­do­ja­si in­ter­ne­tu, tad li­te­ra­tū­ros ra­do daug. Be­veik vis­ką iš­ban­dė pats ir ta­po daug ką ste­bi­nan­čiu mo­ky­to­ju.

Vais­ta­žo­lių ži­no­vas pui­kiai pri­si­me­na sa­vo su­si­ra­ši­nė­ji­mą su Tė­vu Sta­nis­lo­vu, Pa­ber­žė­je 2004-aisiais per Sta­nis­lo­vi­nes vy­ku­sią Lie­tu­vos in­va­li­dų drau­gi­jos svei­kos gy­ven­se­nos šven­tę, į ku­rią pa­kvie­tė ir sa­vo bi­čiu­lių iš ža­lių­jų svei­ka­tos klu­bų. Ta­da Tė­vas Sta­nis­lo­vas pa­ra­gi­no juos telktis į sam­bū­rį. Ir „žo­lin­čių“ pa­va­di­ni­mą pa­siū­lė – taip vys­ku­pas Mo­tie­jus Va­lančius vadino žmones, ku­rie do­mė­jo­si vais­ti­niais au­ga­lais.

Bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras, sep­ty­ne­rius me­tus va­do­va­vęs Lie­tu­vos put­pe­lių ir na­mi­nių paukš­čių au­gin­to­jų drau­gi­jai, šios idė­jos ne­pa­mir­šo ir 2007-ai­siais su ben­dra­min­čiais įre­gist­ra­vo „Žo­lin­čių aka­de­mi­ją“.

Ko­dėl ša­ly­je, ku­rio­je kiek­vie­na­me mies­te, ra­jo­ne yra ne­ma­žai žo­li­nin­kų, iki šiol ne­bu­vo žo­li­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jos? „Dau­gu­ma žoli­nin­kų – in­di­vi­du­a­lis­tai, pa­ni­rę į sa­vo ūkius, dar­bus. Švie­čia­ma­jai veik­lai rei­kia ne­ma­žai lai­ko.“

Iš kul­tū­ri­nio pa­li­ki­mo lo­by­no

Žolin­čius sa­ko svei­kos gy­ven­se­nos dau­giau­siai mo­kę­sis iš li­te­ra­tū­ros. Vy­dū­ną jis va­di­na pir­muo­ju svei­kos gy­ven­se­nos pro­pa­guo­to­ju šaly­je. Žino­da­mi bent Vy­dū­no kny­go­je „Svei­ka­ta, jau­nu­mas, gro­žė“ iš­dės­ty­tus pa­ta­ri­mus, kaip rū­pin­tis kū­no ir min­čių pa­tva­ru­mu bei šva­ra, pri­žiū­rė­ti sa­ve, siek­ti do­ros, tau­tie­čiai bū­tų svei­kes­ni. La­bai svar­bu su­pras­ti, kad mū­sų gy­ve­ni­mas tvar­ko­mas ne tik ma­te­ria­lių dės­nių. Vy­dū­nas daug ra­šė ne tik apie kū­no prie­žiū­ros tai­syk­les, bet ir apie do­rą, kaip žmo­gaus svei­ka­tos pa­grin­dą.

Lie­tu­vos ži­niuo­ne va­din­tos Eu­ge­ni­jos Šim­kū­nai­tės už­ra­šy­tus vais­ta­žo­lių re­cep­tus jis ly­gi­na su ajur­ve­dos pa­li­ki­mu ir pri­si­pa­žįs­ta, kad gy­dy­tis vais­ti­niais au­ga­lais, da­ry­ti vaš­ko ir gin­ta­ro žva­ky­lus mo­kė­si pa­si­tar­da­mas su gar­si­ą­ja ži­niuo­ne. Alternatyviąja ve­te­ri­na­ri­ja su­si­do­mė­jęs spe­cia­lis­tas au­ga­lus vištoms gy­dy­ti pir­ko Šven­čio­nių vais­ta­žo­lių fab­ri­ke, kam rei­kė­jo gau­ti Vy­riau­sio­sios Far­ma­ci­jos val­dy­bos, ku­rio­je dir­bo gar­sio­ji Lie­tu­vos ži­niuo­nė, lei­di­mą. Taip ir už­si­mez­gė bi­čiu­lystė.

„Kai da­rau nau­jus vaš­ko, gin­ta­ro ir vais­ta­žo­lių lie­ji­nius, žva­ky­lus ap­rū­ky­mams, min­ty­se klau­siu am­ži­ną atil­sį Eu­ge­ni­jos Šim­kū­nai­tės, ar tei­sin­gai da­rau. Jei­gu pa­ma­tau ry­tie­tiškos for­mos me­daus ir gin­ta­ro smil­ka­lus, pa­gal­vo­ju, kad jie – ne mū­sų liau­dies tra­di­ci­jų tą­sa, Šim­kū­nai­tei ne­bū­tų pa­ti­kę. To­dėl to­kių ne­da­rau ir taip da­ran­tiems pa­sa­kau, kad jie ne­si­lai­ko mū­sų liau­dies tra­di­ci­jų“, – sa­ko pašne­ko­vas.

Vis­ką ga­mi­na pats

Bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras va­do­vau­ja­si prin­ci­pu „Pa­si­da­ryk pats“. To mo­ko ir ki­tus.

Svei­kos gy­ven­se­nos sto­vyk­lo­se jis dažnai ro­do, kaip ga­mi­na­mi įvai­rūs te­pa­lai. Jų su­dė­ties ne­sle­pia, ima bi­čių vaš­ko ir pi­kio, sa­kų, gin­ta­ro pud­ros, pi­la pal­mių ir sau­lėg­rą­žų alie­jų, de­da ug­nia­žo­lių, vais­ti­nių tau­kių (kau­lažolių), de­dešvų, ki­tų vais­tinių au­ga­lų. Šie te­pa­lai tin­ka try­ni­mams, ma­sa­žams, vo­nioms, ge­ri­na krau­jo­ta­ką, gy­do už­si­tę­su­sius už­de­gi­mus, ra­mi­na skaus­mus, pa­pil­do or­ga­niz­mą kal­ciu ar ki­tais mik­ro­ele­men­tais, mi­ne­ra­lais. Bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras te­pa­lų re­cep­tus skirs­to į au­to­ri­nius ir is­to­ri­nius, pa­im­tus iš liau­dies me­di­ci­nos. Daž­nai tuos, is­to­ri­nius, kū­ry­bin­gai pa­pil­do sa­vo ži­nio­mis apie gy­do­mą­sias bi­čių pro­duk­tų, vais­tin­ių au­ga­lų sa­vy­bes. Juos da­ro iš to, ką siū­lo gam­ta: pa­va­sa­rį – iš kaš­to­nų žie­dų, va­sa­rą – iš si­dab­ra­žo­lių, ru­de­nį – iš jų šak­nias­tie­bių.

 „Be­veik į vi­sus te­pa­lus pi­lu ug­nia­žo­lių sul­čių ar rie­ba­li­nio eks­trak­to. Šim­kū­nai­tė yra pa­ste­bė­ju­si, kad šis nuo­din­gas au­ga­las ma­žo­mis do­zė­mis yra la­bai veiks­min­gas vais­tas“, – sa­ko žo­lin­čius, pa­brėž­da­mas, kad jųga­li pa­si­da­ry­ti bet kas, tik ma­žai ką tai do­mi­na.

Žolių ži­no­vas mo­ko pa­si­da­ry­ti kal­cio mil­te­lių iš kiau­ši­nių lukš­tų ar eže­ro gel­du­čių. Vi­si ži­no­me kal­cio svar­bą mū­sų or­ga­niz­mui. Mū­sų eže­rų gel­du­tės yra iš­tir­tos, ne­tu­ri jo­kių kenks­min­gų prie­mai­šų, o kal­cio kar­bo­na­to tu­ri tiek pat, kiek van­de­ny­nų ko­ra­lai, ku­rių mil­te­liai var­to­ja­mi kaip mais­to pa­pil­dai ir vo­nioms mi­ne­ra­li­zuo­ti.

„Ra­dau re­cep­tą, kaip ga­mi­na­mi jų mil­te­liai. Pa­ban­džiau, pa­si­da­riau 16 vo­nių, re­ko­men­duo­čiau ir ki­tiems, bet abe­jo­ju, ar kas nors ry­šis įdė­ti tiek dar­bo. Gel­du­čių kal­cio kar­bo­na­tas pui­kiai jo­ni­zuo­ja­si, da­ro­si tir­pus cit­ri­nos sul­ty­se“, – sa­ko Jo­nas Skon­sma­nas. Pa­sak jo, kai žmo­gus pats pa­si­da­ro vais­tų – ma­to, ką su­rin­ko, įdė­jo, kaip da­rė – ta­da ir gy­dy­tis ma­lo­niau. Gal ne taip gražiai su­pa­kuo­ta kaip vais­ti­nė­je, bet ne­bran­gu ir sa­va. JAV moks­li­nin­ko Ja­ko­bo Li­ber­ma­no kny­go­je „Švie­sa yra at­ei­ties vais­tas“ jis įsi­dė­mė­jo pa­sta­bą, kad os­te­o­po­ro­zę įveik­ti ga­li­ma kas­dien po 4 va­lan­das bū­nant lau­ke die­nos švie­so­je – tai taip pat nie­ko ne­kai­nuo­jan­tis gy­dy­mo­si bū­das.

Žolin­čius ne­sle­pia ap­mau­do, kad va­ži­nė­da­mas po Eu­ro­pą ne vie­nos ša­lies vais­ti­nė­se ma­tė par­duo­da­mų viš­tų ar put­pe­lių kiau­ši­nių mil­te­lių, įvai­rių rū­šių mo­lio, o Lie­tu­vo­je jų nė­ra: „Per­ne­lyg ma­žas pel­nas vais­ti­nėms... To­dėl ten­ka juos ga­min­tis pa­tiems, at­si­vežti ar užsi­sa­ky­ti in­ter­netu.“

Vais­ta­žo­lių, vaš­ko ir gin­ta­ro der­mė

Da­bar Jo­nas Skon­sma­nas svei­ka­ti­ni­mui­si dažniau­siai nau­do­ja gin­ta­ro pud­rą (jos ga­li­ma pa­si­ga­min­ti pa­čiam ar už­si­sa­ky­ti in­ter­ne­ti­nė­se par­duo­tu­vė­se), ga­mi­na te­pa­lus su ja kū­nui pri­žiū­rė­ti.

„Vaš­kas nuo se­no ly­di žmo­ni­ją, gin­ta­ras – mū­sų kraš­to žmo­nes. Vaš­ko ra­ge­lius žmo­nės kaž­ka­da nau­do­jo kaip me­di­ci­ni­nes stik­lo tau­res. Jie iš­ple­čia krau­ja­gys­les, pa­de­da lim­fai iš­sklai­dy­ti kenks­min­gas me­džia­gas. Be rei­ka­lo už­mir­šo­me vais­ta­žo­lių ir gin­ta­ro smil­ka­lus. Jais smil­kė nau­ja­gi­mius. Prieš šimt­me­tį ma­žus vai­kus pri­žiū­rin­čios auk­lės tu­rė­da­vo ne­šio­ti gin­ta­ro ka­ro­lius. Ko­dėl? Ma­ny­ta, kad jie nuo blo­gos akies nu­žiū­rė­ji­mo ap­sau­gos ne tik auk­lę, bet ir vai­ke­lį”, – sa­ko bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras, pri­si­me­nan­tis, kaip juos mažus ap­smil­ky­da­vo na­muo­se.

Per pa­skai­tas trin­da­mas gin­ta­rą jis siū­lo klau­sy­to­jams pa­uos­ty­ti, kaip kin­ta smul­ki­na­mo gin­ta­ro kva­pas. Tų bal­tų kris­ta­li­nių mil­te­lių sko­nis pa­na­šus į cit­ri­nos rūgš­ties. Už­sie­nio ša­lių au­to­riai pa­ste­bi, kad lie­tu­vių kal­bo­je žodžio šak­nis GINT- ro­do jo kil­mę iš veiks­ma­žo­džio GINTI, sau­go­ti, gin­tinuo li­gų, pik­tu­mo, ne­lai­mių, blo­gos akies.

„Ga­li­ma gar­bin­ti gin­ta­rą, ga­li­ma – tik gin­ta­ri­nę rūgš­tį. Bal­ti­jos gin­ta­ras jos tu­ri 3–8 pro­cen­tus, dau­giau­siai iš žino­mų pa­sau­li­niuo­se tel­ki­niuo­se. Rašoma, kad ji sti­mu­liuo­ja ner­vų sis­te­mą, stip­ri­na žar­ny­no ir inks­tų veik­lą, ra­mi­na, mažina užde­gi­mus, tok­si­nų kie­kį or­ga­niz­me, pri­tai­ko­ma gy­dy­ti įvai­rios kil­mės ane­mi­jas, ūmius ra­di­ku­li­tus, chro­niš­kas šir­dies – krau­ja­gys­lių li­gas. Ši rūgš­tis ypa­tin­ga tuo, kad ne­tu­ri pa­ša­li­nio po­vei­kio, ne­si­kau­pia au­di­niuo­se, de­tok­si­kuo­ja al­ko­ho­lį“, – pa­sa­ko­ja po­nas Jo­nas.

Pa­sak jo, dar gar­su­sis Avi­ce­na gin­ta­ru gy­dė be­veik vi­sas ži­no­mas li­gas, tei­sin­gai nu­ro­dė, ko­kią gin­ta­ro mil­te­lių do­zę ga­li­ma iš­ger­ti (pu­sę mis­ka­lo, apie du gra­mus), mė­go gin­ta­rą de­rin­ti su įvai­riais mi­ne­ra­lais, gy­do­mai­siais au­ga­lais, me­du­mi, vy­nu ir pa­ta­rė ieš­ko­ti kuo įvai­res­nių gin­ta­ro ap­li­ka­ci­nių for­mų.

Krau­juo­jan­čioms dan­te­nomsstip­rin­ti lek­to­rius siū­lo gin­ta­ro pud­ros ber­ti ant dan­tų pa­stos ar­ba dan­te­nas ma­sažuo­ti su pud­ra, inkšti­rams va­ly­tipa­ta­riakas­dien da­ry­ti 2–3 mi­nu­čių truk­mės pud­ros ap­li­ka­ci­jas, plau­kams stip­rin­ti – 10 mi­nu­čių ja įtrin­ti gal­vos odą 1–2 kar­tus per sa­vai­tę. Jis įsi­ti­ki­nęs, kad gin­ta­ro ka­ro­liai vi­sa­da bus ma­din­gi: puo­šia ir gy­do kak­lo sri­ties li­gas, pri­trau­kia sėk­mę ir ap­sau­go nuo vi­so­kio pik­tu­mo. Tai da­ro gin­ta­ri­nė rūgš­tis, di­fu­zi­jos bū­du per odą pa­ten­kan­ti į krau­ją ir gin­ta­re su­kaup­ta švie­sos ener­gi­ja.

Pats žolin­čius pri­si­pa­žįs­ta ne­sąs pa­sto­vus. Mė­go eže­rų gel­du­čių kal­cio vo­nias, da­bar su­si­ža­vė­jęs „gin­ta­ri­nė­mis van­to­mis“,su vais­ti­niais au­ga­lais rau­gin­tos gin­ta­ro pud­rospa­si­va­no­ji­mais ir ma­sažais, kū­no api­purški­mu (taip per odą įsi­sa­vi­na­ma ne tik gin­ta­ro rūgš­tis, bet ir en­zi­mai, pro­bio­ti­kai), pra­dė­jo ma­žiau dė­me­sio skir­ti vais­ti­niams au­ga­lams, nors jų yra vi­so­se jo gaminamose prie­mo­nė­se svei­ka­tai ir kū­no kom­for­tui pa­lai­ky­ti.

Ke­li pa­ta­ri­mai

Jo­nas Skon­sma­nas jau ke­le­tą me­tų da­ly­vau­ja „Gy­vo­sios ar­che­o­lo­gi­jos“ die­no­se Ker­na­vė­je, Vy­dū­nui skir­to­se kon­fe­ren­ci­jo­se, or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nius Eu­ge­ni­jos Šim­kū­nai­tės gim­ta­die­niams pa­mi­nė­ti, dvy­li­ka me­tų skai­to sa­vi­pa­gal­bos pa­skai­tų kur­są „Žini­jo­je“. Dažniau­siai jis pa­sa­ko­ja apie de­guo­nies–van­dens, kal­cio–mag­nio ba­lan­są, krau­jo lim­fos cir­ku­lia­ci­ją, kaip at­lik­ti au­sies, bam­bos ter­mo­punk­tū­rą, stu­bu­ro svei­ka­ti­ni­mo pro­ce­dū­ras.

Pir­miau­sia jis pa­ta­ria dau­giau dė­me­sio skir­ti šar­mų ir rūgš­čių pu­siau­svy­rai or­ga­niz­me pa­lai­ky­ti. Aci­do­zė, ar­ba pa­di­din­tas rūgš­tin­gu­mas – vie­na daž­niau­sių šian­die­ni­nio žmo­gaus bė­dų. Jos pa­sek­mė – aler­gi­ja ir cuk­ri­nis dia­be­tas, pe­ri­fe­ri­nės ir ko­ro­na­ri­nės krau­jo­ta­kos su­tri­ki­mai, gast­ri­tas, ar­tro­zė, os­te­o­po­ro­zė, mig­re­na, mie­go ir dė­me­sio su­tri­ki­mai, dan­tų ėduo­nis, dir­glus žar­ny­nas, net vė­žys. Or­ga­niz­mą la­bai rūgš­ti­na per­ne­lyg gau­siai val­go­mi bal­ty­mai: deš­ros, sū­ris ir sal­du­my­nai, sil­pnai – duo­na, ma­ka­ro­nai, rie­šu­tai, pie­no pro­duk­tai. Šar­min­giau­si pro­duk­tai: juo­da­sis ri­di­kas, so­jų le­ci­ti­nas, kvie­čių žel­me­nys, švie­ži agur­kai, so­jų dai­gai, liu­cer­nos žo­lė, mie­žių žel­me­nys, kiaul­pie­nių la­pai, žie­dai ir žied­ko­čiai, ait­rio­ji pa­pri­ka.

Pa­sak alterna­tyviosios me­di­ci­nos ži­no­vo, kiek­vie­nas žmo­gus žie­mą tu­rė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į tai, ar ne­šą­la jo ran­kos ir ko­jos, kas ro­do krau­jo­ta­kos su­tri­ki­mus, ne­to­ly­gų šilu­mos pa­si­skirs­ty­mą kū­ne. Tai nu­tin­ka per­ne­lyg ma­žai ju­dant, bū­nant gam­to­je. Ta­da ga­li pa­dė­ti šil­tos drus­kos vo­ne­lės ko­joms – jas siū­lė Vy­dū­nas jau prieš 80 me­tų. Jei­gu šios ne­pa­tin­ka, ga­li­ma ko­joms da­ry­ti kon­tras­ti­nes van­dens ar vais­ti­nė­je pirk­to ter­pen­ti­no vo­ne­les. To­kias pro­ce­dū­ras rei­kė­tų da­ry­ti nors du kar­tus per sa­vai­tę 10–12 kar­tų. Skau­dan­čius są­na­rius žo­lin­čius siū­lo ma­sažuo­ti va­ku­umi­nė­mis tau­rė­mis su na­muo­se da­ry­tais te­pa­lais. Tik ne­ži­nan­tiems lim­fos te­kė­ji­mo kryp­ties ga­na pa­vo­jin­ga tai da­ry­ti.

Lek­to­rius dažnai pa­ta­ria ne­pa­mirš­ti pir­ties, apie ku­rią gar­sio­ji Lie­tu­vos ži­niuo­nė Eu­ge­ni­ja Šim­kū­nai­tė yra pa­sa­kiu­si: „Kur van­tos, ten svei­ka­ta“. Jis pri­me­na Niu­jor­ke gy­ve­nan­čios Gu­sel, iš­si­gy­džiu­sios krū­tų vė­žį ir su­bū­ru­sios daug sa­vi­pa­gal­bos gru­pių, į Elek­trė­nus at­vyks­tan­čios ap­lan­ky­ti sa­vo mo­ti­nos, pa­ta­ri­mą kiek­vie­ną ry­tą pir­miau­sia išger­ti stik­li­nę van­dens su pu­sės cit­ri­nos sul­ti­mis ir žiups­ne­liu ait­rio­sios pa­pri­kos mil­te­lių, kas šar­mi­na or­ga­niz­mą. Taip mo­te­ris da­ro jau ket­vir­tį am­žiaus po ope­ra­ci­jos.

Pa­ties Jo­no Skon­sma­no svei­ka­ti­ni­mo ri­tu­a­lai: pir­ties pro­ce­dū­ros su gy­do­mai­siais te­pa­lais ir nuo­vi­rais, dar­bas so­de, išvy­kos ste­bė­ti na­tū­ra­lias vais­ti­nių au­ga­lų au­gim­vie­tes ir jas gau­sinti.

Dau­ge­lį „Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ kon­sul­tan­to pa­skai­tų ly­di te­at­ra­li­zuo­tos ap­smil­ky­mo ar vaš­ko ra­ge­lių de­gi­ni­mo pro­ce­dū­ros. Štai ir šie­met pra­de­dant Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Svei­ka­tos moks­lų fa­kul­te­to de­šimt­me­čiui skir­tą kon­fe­ren­ci­ją „Į svei­ką gy­ven­se­ną ir skaid­rią bū­tį Vy­dū­no ke­liu“ bu­vo uždeg­tas po­no Jo­no pa­da­ry­tas gin­ta­ro fa­ke­las, Vy­dū­no ju­bi­lie­jui skir­ta­me ren­gi­ny­je „Žini­jos“ drau­gi­jo­je Kau­ne lieps­no­jo vi­sa gin­ta­ro deg­lų pi­ra­mi­dė. Žo­lin­čius dau­ge­ly­je sa­vo pa­skai­tų iš­trau­kia pa­ra­gau­ti ug­niažolių rau­go, lak­mu­so po­pie­rė­lių or­ga­niz­mo rūgš­čių ir šar­mų pa­siaus­vy­rai nu­sta­ty­ti ar ką nors ki­to ne­ma­ty­to ne­gir­dė­to.

Kas­die­nio rit­mo kai­ta ir pa­va­sa­rio do­va­nos

Ru­dens ir žie­mos va­ka­rus žo­lin­čius lei­džia su kny­ga ar nar­šy­da­mas in­ter­ne­te, do­mė­da­ma­sis bio­lo­gi­ja, liau­dies me­di­ci­na, ki­tais jam rū­pi­mais klau­si­mais. Kas­dien išmoks­ta bent po ke­lis užsie­nio kal­bos žodžius – tai pa­de­da jam naršyti in­ter­ne­te, ras­ti dau­giau nau­jos in­for­ma­ci­jos „Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ in­ter­ne­ti­nei sve­tai­nei, be to, stip­ri­na at­min­tį.

Pa­va­sarį, vos nu­tir­pus snie­gui, po­nas Jo­nas mie­lai pri­si­ren­ka šventagaršvių, daržinių žliū­gių ir ki­tų pik­tžo­lė­mis va­di­na­mų au­ga­lų. Iš pir­mų­jų pa­va­sa­ri­nių au­ga­lų žo­lin­čius siū­lo pa­si­ga­min­ti ska­nių ir la­bai svei­ka­tai nau­din­gų sa­lo­tų. Už­pil­ki­te su­pjaus­ty­tas žo­les aly­vuo­gių alie­ju­mi, pa­šlaks­ty­ki­te cit­ri­nos sul­ti­mis, su­mai­šy­to­mis su me­du­mi. Šį pa­da­žą ga­li­ma pa­ska­nin­ti im­bie­ru ar­ba ci­na­mo­nu. Toks už­pi­las tin­ka dau­ge­liui sa­lo­tų.

Jo­nas Skon­sma­nas yra aist­rin­gas so­di­nin­kas, au­gi­nan­tis daug tau­tie­čiams ne­pa­žįs­ta­mų au­ga­lų. Jo so­de au­ga ir lau­kuo­se su­tin­ka­mi au­ga­lai: vais­ti­nės tau­kės (kau­la­žo­lės), di­dy­sis de­be­sy­las, miš­ki­nė, bal­to­ji, gi­gan­ti­nė de­dešvos, meški­nis čes­na­kas, kar­kla­vi­jas, pel­ki­nė si­dab­ra­žo­lė.

Jau se­nai jis au­gi­na ir ža­liuo­sius ri­di­kus, ku­rių sa­vy­bės pa­na­šios į juo­dų­jų, ta­čiau sko­nis švel­nes­nis, ar­ti­šo­kus (pie­tie­čių mėgs­ta­mas daržoves, tin­kan­čias ir ar­ba­toms, de­tok­si­kuo­jan­čioms or­ga­niz­mą), sa­lo­ti­nes trū­ka­žo­les (ci­ko­ri­jas).

Kai so­do kai­my­nai ste­bi­si, ko­dėl jis ne­nu­ra­vi pik­tžo­lių, žo­lin­čius aiš­ki­na, ko­kį au­ga­lą nau­do­ja te­pa­lams, ko­kį – užpi­lams, ar­ba­toms ar sa­lo­toms ga­min­ti. Mėgs­ta­miau­si žo­lin­čiaus vais­ti­niai au­ga­lai:miš­ki­nėsde­dešvos, pa­si­žy­min­čios už­de­gi­mus slo­pi­nan­čio­mis sa­vy­bė­mis, pel­ki­nė ir bal­to­ji si­dab­ra­žo­lės, ra­mi­nan­čios reu­ma­ti­nes li­gas, net kau­lus gy­dan­ti vais­ti­nė tau­kė, pui­kiai or­ga­niz­mą va­lan­tys meš­ki­nis čes­na­kasir di­džio­ji ug­nia­žo­lė, kvė­pa­vi­mo ta­kų li­gas gy­dan­ti di­džia­žie­dė tū­bė.

Nau­jo­vių pro­pa­guo­to­jas la­bai gi­ria to­pi­nam­bus, ku­rie itin ver­tin­gi vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms, ka­muo­ja­miems kau­lų re­tė­ji­mo, be­si­gy­dan­tiems lū­žius.

Var­to­ja vais­tin­ių au­ga­lų pe­le­nus

Ar vais­ti­niai au­ga­lai ga­li daug pa­dė­ti svei­ka­tai? Pa­sak pašne­ko­vo, ser­gant vi­so­mis li­go­mis gre­ta che­mi­nių vais­tų tin­ka įvai­rios vais­ta­žo­lių ar­ba­tos, pa­vil­gai, kom­pre­sai. Tik gy­dan­tis vais­ti­niais au­ga­lais, var­to­jant na­tū­ra­lius gy­do­muo­sius pre­pa­ra­tus bū­ti­na tar­tis su šei­mos gy­dy­to­ju, ar che­mi­niai vais­tai ir vais­ta­žo­lės de­ra. De­ja, ma­žai jų do­mi­si šiuo klau­si­mu, to­dėl ne­leng­va ras­ti pa­tar­ti ga­lin­čių me­di­kų.

O ko­dėl dau­gelis žmo­nių no­riau ren­ka­si tab­le­tes, ku­rios ne­re­tai tu­ri ir ša­lu­ti­nį po­vei­kį, o ne vais­ta­žo­lių ar­ba­tas ir pre­pa­ra­tus? „Kad vais­ti­niai au­ga­lai žmo­gui pa­dė­tų, juos rei­kia pažin­ti, nu­si­teik­ti kan­triai ir il­gai jais gy­dy­tis, at­si­sa­ky­ti ža­lin­gų įpro­čių, to­bu­lė­ti. Dau­gu­ma žmo­nių yra per­ne­lyg pa­sy­vūs, no­ri ei­ti leng­viau­siu ke­liu – duok jiems tabletę ar ki­tų pa­ruoš­tų vais­tų.“

Jo­nas Skon­sma­nas abe­jo­ja, ar jam tin­ka žoli­nin­ko var­das – vais­ti­nių au­ga­lų ar­ba­tų ne­mėgs­ta. To­dėl sten­gia­si vais­tažoles su­de­gin­ti ir ge­ria van­de­nį su ka­da­gio ir dar ke­lių vais­ti­nių au­ga­lų pe­le­nais, jų de­da į įvai­rius te­pa­lus. Tai iš­ban­dy­ti su­ma­nė per­skai­tęs No­vo­kuz­nec­ko gy­dy­to­jų to­bu­li­ni­mo­si ins­ti­tu­to lei­džia­mus moks­lo dar­bus, ku­riuo­se ra­šy­ta, kad ug­nis iš­gry­ni­na pro­duk­tą, pa­lik­da­ma vi­są jo in­for­ma­ci­ją. Su pe­le­nais žolin­čius kas­dien pa­si­da­ro šar­mi­nio van­dens: šaukš­tą vais­ti­nių au­ga­lų pe­le­nų už­pi­la van­de­niu, iš­mai­šo, per­ko­šia ir gerdamas šar­mi­na or­ga­niz­mą. Iš šie­met au­gi­na­mų 12 ar­ti­šo­kų, pu­sės jų la­pus ke­ti­na iš­džio­vin­ti, pu­sės – su­de­gin­ti ir var­to­ti pe­le­nus.

Daug me­di­kų ir vais­tų ne­pri­de­da svei­ka­tos

Sep­ty­nias­de­šimt tre­jų me­tų alternatyviosios me­di­ci­nos ži­no­vas or­ga­ni­zuo­ja eks­pe­di­ci­jas į na­tū­ra­lias re­tų vais­tin­ių au­ga­lų au­gim­vie­tes, ste­bi jų ve­ge­ta­ci­ją, ėmė­si ini­cia­ty­vos ke­liuo­se miškuo­se pa­so­din­ti meški­nio čes­na­ko.

Žo­lin­čius pri­si­pa­žįs­ta la­biau­siai mėgs­tąs kom­po­nuo­ti ir iš­ban­dy­ti vis nau­jus vaš­ko, sa­kų, gin­ta­ro, mi­ne­ra­lų ir žo­li­nių sub­stan­ci­jų lie­ji­nius, ruošti liau­dies me­di­ci­nos ir svei­kos gy­ven­se­nos šven­čių sce­na­rijus.

Ką kei­čia me­tai? „Jau­nas ne­su­pran­ti, kad no­rė­da­mas bū­ti svei­kas, jud­rus, tu­ri gal­vo­ti, ką val­gai, ar pa­kan­ka­mai spor­tuo­ji, ju­di, bū­ni gry­na­me ore. Sten­giuo­si iš­si­tir­ti sa­vo or­ga­niz­mą – taip ge­riau pa­žįs­tu ir sa­ve, ir mū­sų me­di­ci­nos sis­te­mą. Bū­ti­na pa­čiam rū­pin­tis svei­ka­tos pro­fi­lak­ti­ka“, – sa­ko po­nas Jo­nas, pa­ste­bė­da­mas, kad jei­gu ne svei­ka­ti­ni­mo­si pro­ce­dū­ros, tik­riau­siai bū­tų jau tik na­muo­se sė­din­tis ir pro lan­gą į pa­sau­lį žiū­rin­tis se­nu­kas.

Žo­lin­čius abe­jo­ja, ar jo svei­ka­ti­ni­mo­si pa­tir­tis daug kam bus nau­din­ga, bet svar­biau­sia, kad do­mė­ji­ma­sis alternatyviąja me­di­ci­na pa­de­da jam iš­sau­go­ti gy­ve­ni­mo džiaugs­mą ir bū­ti įdo­mes­niam pa­čiam sau. Kandžios pa­sta­bos, ko­dėl no­ri šim­to me­tų su­lauk­ti ar gud­res­nis už ki­tus bū­ti, iš vė­žių jo ne­iš­mu­ša, bet nuo­tai­kos ne­ke­lia. Sa­vo pa­žiū­rų jis nie­kam ne­per­ša, sve­ti­mas pri­ima ar at­me­ta tik ge­rai pa­svė­ręs.

 Kiek­vie­nas sa­vo svei­ka­tos gel­bė­ji­mo­si ra­tą tu­ri at­ras­ti pats. Ta­čiau is­to­ri­nė įvai­rių ša­lių ir ki­tų žmo­nių pa­tir­tis ga­li daug pa­dė­ti. Ji – tar­si bras­ta, pa­de­dan­ti pa­siek­ti sa­vo svei­ka­tos kran­tą.

Jo­no Skon­sma­no pa­ta­ri­mai

Nuo slo­gos

Su­slo­ga­vę į abi no­sies šner­ves 3–5 kar­tus per die­ną įla­šin­ki­te po la­še­lį svo­gū­nų, ala­vi­jų ar rau­do­nųjų bu­ro­kė­lių sul­čių su me­du­mi. Ar­ba ant drėg­nos marlės už­ber­ki­te gin­ta­ro pud­ros ir įdė­ki­te į vie­ną šner­vę va­lan­dai. Ta­da to­kią pat pro­ce­dū­rą pa­da­ry­ki­te ir ki­tai šner­vei.

Kai skau­da ger­klę

Ska­lau­ki­te ger­klę drus­kos tir­pa­lu ar­ba ša­la­vi­jų nuo­vi­ru. Pu­sę ar­ba­ti­nio šaukš­te­lio drus­kos iš­tirp­dy­ki­te pu­sė­je stik­li­nės van­dens ir šiuo skys­čiu ska­lau­ki­te ger­klę. Ar­ba ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį ša­la­vi­jų žo­lės už­pli­ky­ki­te stik­li­ne verdančio van­dens ir pa­li­ki­te 20 mi­nu­čių pri­trauk­ti. Nu­koš­tu skys­čiu ska­lau­ki­te ger­klę. Tin­ka ke­lis kar­tus per die­ną iš­ger­ti ir ša­la­vi­jų ar­ba­tos.

Nuo ko­su­lio

Jei­gu ko­sė­ja­te, pir­miau­sia rei­kė­tų iš­si­aiš­kin­ti ne­ga­la­vi­mo prie­žas­tį, ar tai dėl per­ša­li­mo, ar dėl aler­gi­jos na­mų er­kėms ir pa­našiai.

Ko­su­lį gy­dy­ki­te va­ku­umi­niu šon­kau­lių ma­sa­žu ar­ba gars­ty­čių la­pe­lių, pi­pi­ri­nio pleist­ro kom­pre­sais.

Nuo ko­su­lio la­bai tin­ka šal­pus­nių žie­dų ir la­pų, di­džia­žie­džių tū­bių, vais­ti­nių plau­čių ir gys­lo­čių ar­ba­ta. Vais­ta­žo­les su­mai­šy­ki­te ly­gio­mis da­li­mis, du ar­ba­ti­nius šaukš­te­lius šio mi­ši­nio už­pli­ky­ki­te puo­de­liu karš­to van­dens, pa­li­ki­te mi­nu­tei pri­trauk­ti, nu­koš­ki­te ir ger­ki­te su me­du­mi 3–4 puo­du­kus per die­ną.

Ar­ba iš­si­vir­ki­te šal­pus­nių, rau­do­nė­lių ir me­det­kų ar­ba­tos. Su­mai­šy­ki­te mi­nė­tas vais­ta­žo­les ly­gio­mis da­li­mis, ku­pi­ną ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį vais­ta­žo­lių už­pli­ky­ki­te puo­de­liu karš­to van­dens, pa­li­ki­te mi­nu­tę pri­trauk­ti, nu­koš­ki­te ir ger­ki­te su avie­čių uo­gie­ne. Ger­da­mi ar­ba­tą iš­lai­žy­ki­te ir val­go­mą šaukš­tą liep­žie­džių me­daus.

Virški­ni­mui ge­rin­ti

Iš­si­vir­ki­te grai­ki­nių rie­šu­tmedžių lapų ar­ba­tos. Ku­pi­ną ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį su­smul­kin­tų grai­ki­nių rie­šu­tų medžių la­pų už­pli­ky­ki­te stik­li­ne ver­dan­čio van­dens, pa­li­ki­te 10 mi­nu­čių pri­trauk­ti ir iš­ger­ki­te maž­daug pus­va­lan­dį prieš val­gį.

Imu­ni­te­tui stip­rin­ti

Pu­šies spyg­lių stip­ry­bės gė­ri­mas

4 stik­li­nes mal­tų žie­mos spyg­lių už­pil­ki­te 700 g šal­to van­dens, įpil­ki­te šaukš­te­lį cit­ri­nos sul­čių, pa­lai­ky­ki­te 3 die­nas tam­sio­je vie­to­je. Po to per­koški­te, ger­ki­te po 100 g tris kar­tus per die­ną.

Ar­ba 5 šaukštus mal­tų žie­mos pu­šies spyg­lių už­pil­ki­te 500 g van­dens, 10 mi­nu­čių pa­vir­ki­te ant lė­tos ug­nies, pa­li­ki­te pa­sto­vė­ti 8–10 va­lan­dų. Nu­koš­tą skys­tį iš­ger­ki­te per die­ną da­li­mis. Jis va­lo or­ga­niz­mą, ypač tin­ka žmo­nėms, ga­vu­siems ra­dia­ci­jos.

Pu­šų spyg­liai vo­niai

3 stik­li­nes mal­tų spyg­lių už­pil­ki­te 10 lit­rų van­dens, pa­vir­ki­te 5 mi­nu­tes ir nu­koš­tą skys­tį pil­ki­te į vo­nią. To­kia vo­nia ra­mi­na, gy­do nu­ša­li­mus, są­na­rių li­gas, reu­ma­tą.

Mie­gui ge­rin­ti

Dažniau­siai mie­gui ge­rin­ti var­to­ja­mos va­le­ri­jo­nų ir me­li­sų, apy­nių spur­gų, su­kat­žo­lių, mė­tų ar­ba­tos. Už lie­tu­vių mėgs­ta­mą va­le­ri­jo­ną 8–10 kar­tų stip­res­nis yra mė­ly­na­sis pa­le­mo­nas. 3 g jo šak­ne­lių užpli­ky­ki­te stik­li­ne verdančio van­dens, pa­lai­ky­ki­te ar­ba­tą 30 mi­nu­čių pri­trauk­ti ir nu­ko­šę ger­ki­te prieš mie­gą. Ge­riau su me­du­mi. Tai bus ir at­si­ko­sė­ti pa­de­dan­ti, cho­les­te­ro­lio kie­kį krau­jy­je mažinan­ti ar­ba­ta.

 

 

© Visos teisės saugomos 2023