Juo­zas Ruo­lia

Vais­ta­žo­lės pa­de­da ir ser­gan­tie­siems on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis

Vil­niaus uni­ver­si­te­to On­ko­lo­gi­jos ins­ti­tu­to Re­a­bi­li­ta­ci­jos sky­riaus Fi­to­te­ra­pi­jos la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­jas Juo­zas Ruo­lia įsi­ti­ki­nęs: kai žmo­gaus or­ga­niz­mui trūks­ta ko­kių nors veik­lių­jų me­džia­gų, jų ne­sun­kiai ga­li­ma pa­pil­dy­ti iš au­ga­lų ir bi­čių pro­duk­tų. Mat jų vi­ta­mi­nai, fer­men­tai, ami­no rūgš­tys yra na­tū­ra­lios erd­vi­nės san­da­ros, to­dėl bio­che­mi­nių pro­ce­sų me­tu ge­riau pa­si­sa­vi­na­mos, re­čiau su­ke­lia ne­pa­gei­dau­ti­nų ša­lu­ti­nių reiš­ki­nių. Tik rei­kia žino­ti, ka­da kas tin­ka.

Ar ga­li­ma vė­žį iš­gy­dy­ti vais­ta­žo­lė­mis? Vil­niaus uni­ver­si­te­to Onko­lo­gi­jos ins­ti­tu­to Re­a­bi­li­ta­ci­jos sky­riaus Fi­to­te­ra­pi­jos la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­jas Juo­zas Ruo­lia sa­ko, kad taip gal­vo­da­mas žmo­gus sa­ve ap­gau­di­nė­ja. Ta­da bū­ti­nas ra­di­ka­lus gy­dy­mas. Ta­čiau jam dar la­biau ne­pri­im­ti­na min­tis, kad vais­ta­žo­lės ne­ga­li pa­dė­ti sir­gu­siems vė­žiu, ypač po ope­ra­ci­jos, che­mo­te­ra­pi­jos ar jo­ni­zuo­jan­čios te­ra­pi­jos kur­sų, kad li­ga ne­pa­si­kar­to­tų.

Ne­įpras­tas ke­lias į me­di­ci­ną

Ig­na­li­no­je bai­gęs vi­du­ri­nę mo­kyk­lą Juo­zas Ruo­lia ne­dve­jo­da­mas įsto­jo stu­di­juo­ti me­di­ci­ną, bet po po­ros me­tų bu­vo iš­brauk­tas iš stu­den­tų są­ra­šų ne­va dėl svei­ka­tos – iš­sė­ti­nės skle­ro­zės.

„Diag­no­zę su­gal­vo­jo tuo­me­ti­niam sau­gu­mui lo­ja­lus Me­di­ci­nos fa­kul­te­to de­ka­nas, kad bū­tų pre­teks­tas ma­ne pašalin­ti iš Uni­ver­si­te­to. Tik­ro­ji priežas­tis bu­vo ma­no re­li­gin­gu­mas ir įra­šas cha­rak­te­ris­ti­ko­je „dėl ti­kė­ji­mo ne­sto­jo į kom­jau­ni­mą“, – įsi­ti­ki­nęs me­di­kas.

Be­je, svei­ka­tą tai­sy­ti jis su­ma­nė vais­ta­žo­lė­mis su vil­nie­tės žo­li­nin­kės ir vais­ti­nin­kės Ma­ri­jos Ba­ra­naus­kie­nės pa­gal­ba. Ta­da pri­si­mi­nė ir ma­mos, se­ne­lės gy­dy­mo vais­ta­žo­lė­mis pa­tir­tį, pats pra­dė­jo skai­ty­ti apie vais­ti­nius au­ga­lus. Vė­liau nu­ta­rė mo­ky­tis me­di­ci­nos fel­če­rio dar­bo, dar be­si­mo­ky­da­mas Me­di­ci­nos mo­kyk­lo­je at­li­ko pir­muo­sius eks­pe­ri­men­tus su vais­ti­niais au­ga­lais, ty­ri­nė­jo jų veik­li­ą­sias me­džia­gas, apie jas skai­tė pra­ne­ši­mą stu­den­tų su­va­žia­vi­me Gru­zi­jo­je.

Jau dirb­da­mas Vil­niaus grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ty­je Juo­zas ne­pra­ra­do nei no­ro stu­di­juo­ti me­di­ci­ną, nei gi­liau do­mė­tis vais­ta­žo­lė­mis. Pa­žin­tis su Mask­vos vais­ta­žo­lių ins­ti­tu­to spe­cia­lis­tais, ku­rie pa­ta­rė baig­ti aukš­tuo­sius me­di­ci­nos–­bio­lo­gi­josmoks­lus, nu­ve­dė jį į Kras­no­jars­ką. Vė­liau J. Ruo­lia ži­nias gi­li­no Ki­je­ve, Švei­ca­ri­jo­je, Aust­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je. Ten gy­dy­to­jų to­bu­li­nimo­si, fi­to­te­ra­pi­jos ins­ti­tu­tuo­se spe­cia­li­za­vo­si fi­to­te­ra­pi­ja gy­dy­ti vi­daus or­ga­nų li­gas, da­ly­va­vo ir da­ly­vau­ja ty­ri­muo­se, koks vais­ta­žo­lių po­vei­kis gy­dant on­ko­lo­gi­nes ligas.

Sa­vi­veik­lai ne­pri­ta­ria

VU On­ko­lo­gi­jos ins­ti­tu­to Re­a­bi­li­ta­ci­jos sky­riaus Fi­to­te­ra­pi­jos la­bo­ra­to­ri­jo­je per me­tus ap­si­lan­ko apie 2000 žmo­nių, ku­riuos at­siun­čia on­ko­lo­gai, šei­mos gy­dy­to­jai, pro­vi­zo­riai, ben­druo­me­nės slau­gy­to­jai, kai li­go­niai pil­nai iš­tir­ti, jiems at­lik­tos ope­ra­ci­jos, che­mo­te­ra­pi­nis ir spin­du­li­nis gy­dy­mas.

Pa­sak Juo­zo Ruo­lios, li­go­niui, ku­riam bu­vo pa­ša­lin­tas na­vi­kas, yra la­bai svar­bu, kad ne­at­si­nau­jin­tų vė­ži­nės ląs­te­lės. Tam bū­ti­na var­to­ti imu­no­modu­lia­to­rius, de­tok­si­kuo­jan­čias me­džia­gas, pek­ti­nus, vais­ta­žo­les, vei­kian­čias vė­ži­nių ląs­te­lių me­džia­gų apy­kai­tą. Au­ga­lų mo­le­ku­li­nė su­dė­tis yra la­bai pa­na­ši į gy­vū­nų ir žmo­nių. Kai žmo­gaus or­ga­niz­mui trūks­ta ko­kių nors veik­lių­jų me­džia­gų, jų ne­sun­kiai ga­li­ma pa­pil­dy­ti iš au­ga­lų. Bio­che­mi­nių pro­ce­sų me­tu jos yra ge­rai į­si­sa­vi­na­mos, be­veik ne­su­ke­lia ne­pa­gei­dau­ti­nų ša­lu­ti­nių reiš­ki­nių. Tik rei­kia žino­ti, ka­da kas tin­ka.

Maž­daug pus­va­lan­dį pa­si­kal­bė­jęs su li­go­niu, fi­to­te­ra­peu­tas jam duo­da in­di­vi­du­a­lią pro­gra­mą, mi­ty­bos at­min­ti­nę, kaip išveng­ti vė­žio pa­si­kar­to­ji­mo, mai­tin­tis ser­gan­tie­siems šia li­ga, ruošti gy­do­mą­sias ar­ba­tas ir trauk­ti­nes. Tik at­si­dūs­ta, kad iš dešim­ties pa­cien­tų maž­daug sep­ty­ni jas įdė­miai per­skai­to ir vyk­do nuo­ro­das.

Pus­šim­tis vais­ta­žo­lių

Fi­to­te­ra­pi­jos la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­jas ak­cen­tuo­ja, kad vi­sų pik­ty­bi­nių ląs­te­lių iš žmo­gaus or­ga­niz­mo pa­ša­lin­ti ne­ga­li­ma, kū­ne vis vien lie­ka ke­lios pa­si­slė­pu­sios. Tam, kad jos vėl ne­pra­dė­tų dau­gin­tis, bū­ti­na stip­rin­ti or­ga­niz­mo imu­ni­te­tą. Mū­sų imu­ni­nė sis­te­ma pa­jė­gi ko­vo­ti su ke­liais tūks­tan­čiais pa­ki­tu­sių ląs­te­lių. Kai or­ga­niz­me su­ve­ši to­kių mi­li­jo­nai, žmo­gaus gy­vy­bei ky­la pa­vo­jus.

On­ko­lo­gi­niams li­go­niams pa­ta­ria­ma gy­dy­tis 40–50 vais­ta­žo­lių. Tarp spin­du­li­nės ir che­mo­te­ra­pi­jos kur­sų, re­mi­si­jos, re­a­bi­li­ta­ci­jos lai­ko­tar­piu žoli­nin­kas in­te­re­san­tams pa­ta­ria ger­ti imu­ni­te­tą, virš­ki­ni­mą ge­ri­nan­čius bei šla­kus ša­li­nan­čius vais­ta­žo­lių mi­ši­nius. Juo­se esan­čios me­džia­gos jun­gia­si su or­ga­niz­me at­si­ra­du­siu ag­re­sy­viuo­ju de­guo­ni­mi ir pa­de­da jį pa­ša­lin­ti. Po žmo­gaus gy­dy­mo che­mi­niais pre­pa­ra­tais, fi­to­te­ra­peu­tas siū­lo ger­ti ber­žų lapų, lie­pų žie­dų, krau­ja­žo­lių, dir­vi­nių našlai­čių, kar­čių­jų kie­čių (pe­ly­nų), tri­la­pių pup­laiš­kių, ug­niažolių, bit­krės­lių, rau­do­nė­lių, gys­lo­čių žo­lės, ba­li­nių aje­rų šak­nų ir ki­tų vais­ta­žo­lių ar­ba­tą.

J. Ruo­lia neabejoja, kad gy­dy­mas vais­ta­žo­lė­mis ­ga­li ir pa­kenk­ti. Pa­sak jo, kai ku­rių on­ko­lo­gi­nių li­go­nių pa­čių pa­si­ga­min­tuo­se rau­do­nų­jų mus­mi­rių, dė­mė­tų­jų mau­dų, mė­ly­nų­jų kur­pe­lių pre­pa­ra­tuo­se esan­čios nuo­din­gos me­džia­gos žmo­gaus or­ga­niz­mui pa­da­ro daug ne­pa­tai­so­mos ža­los – su­mažina imu­ni­te­tą ir prieš­vė­ži­nę ap­saugą.

Gy­dan­tis che­mo­te­ra­pi­ja vais­ta­žo­lių ar­ba­tas rei­kia var­to­ti itin at­sar­giai, kad jos ne­nai­kin­tų prieš­vė­ži­nių vais­tų ir spin­du­lių po­vei­kio, ge­riau­sia che­mo­te­ra­pi­jos ir spin­du­li­nės te­ra­pi­jos me­tu vi­sai jų ne­var­to­ti.

„Vais­ta­žo­lių, bi­čių pro­duk­tų, na­tū­ra­lių dar­žo­vių, vai­sių veik­lių­jų me­džia­gų pa­gal­ba or­ga­niz­mui la­bai di­de­lė. Tik ne­rei­kia pa­mirš­ti jų var­to­ti“, – sa­ko fi­to­te­ra­peu­tas.

Mi­ty­bos svar­ba

Jis dažnai skai­to pa­skai­tas Lie­tu­vos ir užsie­nio uni­vers­ite­tuo­se, įvai­rio­se me­di­kų aso­cia­ci­jo­se, li­go­nių drau­gi­jo­se apie vė­žio pro­fi­lak­ti­kos ir mi­ty­bos svar­bą. Aki­vaiz­džiai įro­dy­ta, kad mais­tas ga­li tu­rė­ti prieš­vė­ži­nį po­vei­kį. Pa­sau­ly­je iš­leis­ta ne­mažai va­do­vė­lių apie on­ko­lo­gi­nių li­go­nių mi­ty­bą. Šie žmo­nės vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą tu­ri rū­pes­tin­gai rink­tis mais­to pro­duk­tus. Mais­te tu­ri bū­ti na­tū­ra­lių imuno­mo­du­lia­to­rių, an­ti­ok­si­dan­tų, de­tok­si­kuo­jan­čių, virš­ki­ni­mą ge­ri­nan­čių, ner­vų sis­te­mą stip­ri­nan­čių me­džia­gų.

Pa­kei­tus gy­ve­ni­mo bū­dą, var­to­jant vė­žio ląs­te­les slo­pi­nan­čių me­džia­gų, už­tik­ri­nus ge­rą mais­to virš­ki­ni­mą bei ner­vų sis­te­mos veik­lą, ne­su­si­da­ro są­ly­gų pik­ty­bi­niams pro­ce­sams vys­ty­tis. Tai nu­sta­ty­ta ste­bint prieš pen­ke­rius ir dau­giau me­tų krū­tų ir ki­tų or­ga­nų vė­žiu sir­gu­sius žmo­nes, var­to­ju­sius imu­no­mo­du­lia­to­rius, an­ti­ok­si­dan­tus, de­tok­si­kuo­jan­čias, virš­ki­ni­mą ir ner­vų sis­te­mos veik­lą ge­ri­nu­sias prie­mo­nes. Sep­ty­ni iš de­šim­ties bu­vu­sių li­go­nių džiau­gė­si gy­ve­ni­mu.

VU On­ko­lo­gi­jos ins­ti­tu­to Re­a­bi­li­ta­ci­jos sky­riaus Fi­to­te­ra­pi­jos la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­jas pa­ste­bi, kad ser­gan­čio­jo vė­žiu ir svei­kų žmo­nių mi­ty­ba tu­rė­tų skir­tis maždaug 30–50 proc. Ser­gan­čioms mas­to­pa­ti­ja ar ki­to­mis iki­vė­ži­nė­mis krū­tų li­go­mis mo­te­rims yra nau­din­gos fi­to­est­ro­ge­nų tu­rin­čios me­džia­gos, ku­rių tik­rai ne­rei­kia ne­tu­rin­čioms to­kių bė­dų. Vy­rams, ku­rių pro­sta­ta iš­ve­šė­ju­si, mais­te bū­ti­nos me­džia­gos, ku­rios slo­pi­na te­ste­ro­no sin­te­zę. Svei­kam vy­rui jos ne­rei­ka­lin­gos, tik slo­pins po­ten­ci­ją.

Pa­ma­tas – pro­fi­lak­ti­ka

Fi­to­te­ra­peu­tas daž­nai kar­to­ja: leng­viau įdė­ti pa­stan­gų, kad ne­su­sirg­tum, ne­gu gy­dy­tis su­sir­gus. Be­si­do­min­tiems pik­ty­bi­nių li­gų pro­fi­lak­ti­ka, jis pri­me­na mi­ty­bos tai­syk­les. Ne ma­žiau kaip pu­sę mū­sų mais­to tu­ri su­da­ry­ti dar­žo­vės, bul­vės, vai­siai. Juo­se esan­tys pek­ti­nai ir ce­liu­lio­zė su­si­jun­gia su or­ga­niz­me be­si­kau­pian­čiais nuo­dais, tok­si­nais, ki­tais gy­vy­bi­nės veik­los pro­duk­tais ir pa­de­da jiems grei­čiau pa­si­ša­lin­ti. Tar­kim, pet­ra­žo­lė­se esan­čios bio­lo­giš­kai ak­ty­vios me­džia­gos su­ge­ba ne­tir­pias, inks­tuo­se be­si­kau­pian­čias me­džia­gas pa­da­ry­ti tir­pio­mis, leng­vai pa­ša­li­na­mo­mis iš or­ga­niz­mo.

„Mais­tas le­mia mū­sų svei­ka­tą, sa­vi­jau­tą. La­bai svar­bus mais­to virš­ki­ni­mas. Pil­vo pū­ti­mas, vi­du­rių už­kie­tė­ji­mai, du­jos ro­do pu­vi­mą žar­ny­ne. Ta­da pa­dė­ti ga­li tri­la­pių pup­laiš­kių, kar­čių­jų kie­čių (pe­ly­nų), pel­ki­nių vin­gio­rykščių žolės ar­ba­ta, jo­na­žo­lių eks­trak­tas ar spi­ri­ti­nė, alie­ji­nė iš­trau­ka, nes van­de­ny­je svar­biau­sio­ji jų vais­ti­nė me­džia­ga hi­pe­ri­ci­nas – ne­tir­pus. Dar ge­riau tin­ka rau­do­nė­lių, kiaul­pie­nių, smil­ty­ni­nių šla­mu­čių žo­lės mišinių ar­ba­tos, ska­ti­nan­čios fer­men­tų, skran­džio sul­čių iš­si­sky­ri­mą”, – sa­ko fi­to­te­ra­peu­tas. Ne­spė­jan­tiems pa­si­da­ry­ti to­kios ar­ba­tos jis pa­ta­ria prieš val­gį iš­ger­ti po val­go­mą šaukš­tą vi­du­rių lašų ar ki­tų kar­tu­my­nų, su­pran­ta­ma, prieš tai pa­si­ta­rus su šei­mos gy­dy­to­ju.

No­rint iš­veng­ti li­gų, bū­ti­na įpras­ti tei­sin­gai mai­tin­tis. Be­ne svar­biau­sia bū­tų mė­sos mė­gė­jams va­do­vau­tis prin­ci­pu – kan­di kąs­nį mė­sos, neužmiršk ir kąs­nio dar­žo­vių. Daž­niau­sių, šir­dies li­gų, pro­fi­lak­ti­kai ver­tė­tų įpras­ti vir­ti bul­ves su lu­pe­no­mis, o nu­si­lup­ti jas prieš valgant.

Amžius ir mais­tas

J. Ruo­lia pa­ta­ria kas­dien išger­ti po 1–2 lit­rus van­dens (gry­nas van­duo pa­da­ro tir­pius apy­kai­tos pro­duk­tus, ta­da jie ge­rai pa­sišali­na per inks­tus), val­gy­ti kuo na­tū­ra­les­nes, ne­su­pjaus­ty­tas, ne­su­mai­gy­tas, ma­jo­ne­zu ne­pa­gar­din­tas dar­žo­ves – po­mi­do­rus, agur­kus, mor­kas, pet­ra­žo­lių, sa­lie­rų, gels­vės la­pus, svo­gū­nų laiš­kus. Kiau­lie­ną val­gy­ti pa­ta­ria ne su duo­na ar bul­vių ko­še, o su ža­lio­mis dar­žo­vė­mis. Svei­kiau­sia – su svo­gū­nu, o ne­ga­lin­tiems pa­kęs­ti šios dar­žo­vės ašt­ru­mo, pa­ta­ria už­pil­ti ją karštu van­de­niu, sriu­ba, kad iš­ga­ruo­tų ag­re­sy­ves­ni jun­gi­niai. Daržoves ge­riau užpil­ti alie­ju­mi (ge­riau­sia aly­vuo­gių, mat ja­me daug ne­so­čių­jų rūgš­čių, ge­riau ištirps­ta ka­ro­ti­noi­dai), ne ma­jo­ne­zu. Senstančiame šia­me pro­duk­te su­si­da­ro daug ok­si­duo­tų rie­ba­lų, kas ga­li su­kel­ti inks­tų, ke­pe­nų už­de­gi­mus.

La­bai svar­bu veng­ti pra­dė­ju­sių pe­ly­ti pro­duk­tų, ku­rių nuo­dus nu­kenks­min­ti žar­ny­nui ir ke­pe­nims la­bai sun­ku. Iš­pjo­vę su­pu­vu­sią vie­tą ma­no­me, kad pro­duk­tas jau sau­gus. Ta­čiau pe­lė­sių afa­la­tok­si­nai, ku­rie yra kan­ce­ro­ge­nai, įsi­skver­bia daug gi­liau, ne­gu ma­no­me. To­dėl ne­ga­li­ma švie­žios duo­nos dė­ti ten, kur gu­lė­jo su­pe­li­ju­si. Mi­ko­tok­si­nų pa­teks ir ant švie­žios, mes duo­si­me be­rei­ka­lin­go dar­bo žar­ny­nui ir ke­pe­nims, pri­da­ry­si­me ža­los sa­vo or­ga­niz­mui, kas gal­būt net taps vė­ži­nio pro­ce­so pradžia.

Rei­kė­tų ir ne­per­si­val­gy­ti, pa­kil­ti nuo sta­lo dar ne­jau­čiant so­tu­mo. Kaip tai pa­da­ry­ti? Pa­sak fi­to­te­ra­peu­to, tam ga­li­ma pa­si­telk­ti min­čių ga­lią, prieš sė­dant val­gy­ti pa­gal­vo­ti: ši lėkš­tė ma­ne pil­nai pa­so­tins pus­die­niui ar vi­sai die­nai. Jei­gu ka­muo­ja be­ri­bis ape­ti­tas, mal­tų li­nų sė­me­nų šaukš­tą iš­mai­šy­ki­te stik­li­nė­je van­dens ir iš­ger­ki­te vie­toj už­kan­džių, kad tarp val­gy­mų bū­tų 5 va­lan­dų tar­pas.

Žoli­nin­kas ne­pa­ta­ria as­me­nims, ku­riems nu­sta­ty­ti pik­ty­bi­niai na­vi­kai, ger­ti daug švie­žių dar­žo­vių ir vai­sių sul­čių, var­to­ti dai­gin­tų kvie­čių, žen­še­nio pre­pa­ra­tų. Anot jo, šios or­ga­niz­mo stip­ri­ni­mo prie­mo­nės ta­da ne­tin­ka, nes ga­li stip­rin­ti na­vi­kus: jie mais­to me­džia­gas iki tam tik­ro lai­ko pa­si­sa­vi­na vi­su pa­vir­šiu­mi, o nor­ma­lios ląs­te­lės – su­dė­tin­giau, per krau­ja­gys­les. Daž­niau­siai pa­si­tai­kan­čių pik­ty­bi­nių na­vi­kų, pa­vyzdžiui, krū­tų, pro­fi­lak­ti­kai tin­ka me­det­kų žie­dų, rau­do­nų­jų do­bi­lų žie­dų ir žo­lės, pel­ki­nių vin­gio­rykšių ir miš­ki­nių si­da­bra­žo­lių žo­lės, o no­rin­tiems iš­veng­ti pro­sta­tos vė­žio – pet­ra­žo­lių, ožka­rožių, ber­žų la­pų ar­ba­tos. Penk­tą de­šim­tį pra­dė­ju­sioms ir vy­res­nėms mo­te­rims fi­to­te­ra­peu­tas pa­ta­ria daž­niau var­to­ti juo­dų­jų ser­ben­tų, aro­ni­jų, mė­ly­nų­jų vy­nuo­gių ar ra­zi­nų, juo­se esan­čios bio­lo­giš­kai ak­ty­vios me­džia­gos slo­pi­na la­bai ak­ty­vų hor­mo­ną est­ra­dio­lį.

Va­do­vau­ki­mės nuo­jau­ta

Fi­to­te­ra­peu­tas pa­ta­ria va­do­vau­tis in­tui­ci­ja – jei­gu žmo­gų žavi vie­nas ar ki­tas au­ga­las (te­gul ir us­nis ar didžio­ji dil­gė­lė), pui­ku bū­tų jį au­gin­ti na­muo­se, nes ti­kė­ti­na, kad jis op­ti­ma­liai pa­pil­do or­ga­niz­mo elek­tro­mag­ne­ti­nius po­rei­kius. Ge­riau­si pa­ties Juo­zo Ruo­lios drau­gai yra šer­mukšnių žie­dai. Jei per­vargs­ta, iš­gė­ręs šer­mukš­nio žie­dų ar­ba­tos su me­du­mi, kaipmat at­gau­na jė­gas. Ant­ras pa­gal­bi­nin­kas – vais­ti­nės ra­mu­nės. Ki­tos vais­ta­žo­lės ne­tei­kia di­de­lio ma­lo­nu­mo.

Koks fi­to­te­ra­peu­to po­žiū­ris į žo­li­nin­kus, ki­tus alternatyvio­sios me­di­nos ša­li­nin­kus? Jis at­si­dūs­ta, kad tarp jų yra ne­mažai ne­spe­cia­lis­tų. Rei­kia įver­tin­ti šių as­me­nų ­ge­bė­ji­mus, kva­li­fi­ka­ci­ją, už­­re­gist­ruo­ti re­gist­re, su­teik­ti li­cen­ci­jas dirb­ti. Alternatyvio­sios me­di­ci­nos at­sto­vai tu­rė­tų dirb­ti ko­man­do­je su me­di­kais, re­a­bi­li­to­­lo­gais.

Ko­dėl žo­li­nin­kai ir me­di­kai ne­ran­da ben­dros kal­bos, nors, re­gis, da­ro tą pat dar­bą ir sie­kia to pa­ties tiks­lo?

„Jie men­kai ži­no vie­ni ki­tų gy­dy­mo me­to­dus. La­bai ma­žai žo­li­nin­kų tu­ri me­di­ko iš­si­la­vi­ni­mą, o gy­dy­to­jai gau­na tik la­bai striu­kus fi­to­te­ra­pi­jos pa­ma­tus“, – pa­ste­bi pašne­ko­vas. Jis džiau­gia­si, kad Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­te Me­di­ci­nos fa­kul­te­to stu­den­tams jau ant­rus moks­lo me­tus aka­de­mi­ko J. Brė­di­kio ini­cia­ty­va kaip pa­si­ren­ka­ma­sis da­ly­kas dės­to­mi Ry­tų me­di­ci­nos pa­grin­dai, o nuo 2005 me­tų – fi­to­pre­pa­ra­tai ir ho­me­o­pa­ti­niai me­di­ka­men­tai.

2008 metų gruo­džio 12-ąją LR Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jo­je su­da­ry­ta dar­bo gru­pė al­ter­na­ty­via­jai me­di­ci­nai Lie­tu­vo­je įtei­sin­ti. Jo­je dir­ba ir Juo­zas Ruo­lia.

Rei­ka­lin­giau­si pa­ta­ri­mai

Žo­lių ži­no­vas ne­pa­ta­ria ža­vė­tis tur­ga­vie­tė­se par­duo­da­mais vais­ti­niais au­ga­lais. Ką ga­li ži­no­ti, kur jie su­rink­ti, kaip džio­vin­ti, kas la­bai svar­bu vais­ti­nės ža­lia­vos ko­ky­bei. Vais­ti­nius au­ga­lus de­rė­tų rink­ti bent ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų už mies­to. Pen­ki ki­lo­met­rai nuo mies­to yra griež­tai drau­džia­ma zo­na, iki dešim­ties – ne­re­ko­men­duo­ja­ma. Ta­čiau ir ato­kiuo­se kai­muo­se yra la­bai užterštų vie­tų. Tai fi­to­te­ra­peu­tas ži­no ne tik te­oriš­kai. Kar­tą jo rink­to­se vais­ta­žo­lė­se Aust­ri­jos spe­cia­lis­tai ap­ti­ko sun­kių­jų me­ta­lų. Nu­ri­jęs ap­mau­do kir­mi­ną žoli­nin­kas pra­dė­jo aiš­kin­tis, ko­dėl taip nu­ti­ko. Pa­aiš­kė­jo, kad vais­ta­žo­les jis rin­ko to­je vie­to­je, kur kaž­ka­da bu­vo ko­lū­kio tech­ni­kos kie­mas.

Su­rink­tus au­ga­lus bū­ti­na tin­ka­mai iš­džio­vin­ti.  Kuo grei­čiau vais­ta­žo­lės iš­džiūs­ta, tuo dau­giau nau­din­gų­jų me­džia­gų jo­se lie­ka. Ta­čiau per­si­steng­ti ne­rei­kė­tų. Yra mies­tie­čių, mėgs­tan­čių vais­ta­žo­les džio­vin­ti or­kai­tė­je. Tuo­met au­ga­lai daž­nai tie­siog su­de­ga ir tam­pa be­verčiai.

 „Tau­tie­čiai mėgs­ta džio­vin­ti vais­ta­žo­les ši­fe­riu deng­to­se pa­lė­pė­se. Tai ga­li­ma tik ta­da, jei esa­me tik­ri, kad nuo šife­rio ne­nu­by­rės as­bes­to dul­ke­lių, ku­rios lai­ko­mos kan­ce­ro­ge­ni­nė­mis, vė­žį su­ke­lian­čio­mis, me­džia­go­mis. Tam vi­di­nė pa­lė­pės pu­sė tu­ri bū­ti ištep­ta li­pa­lu“, – pa­ste­bi fi­to­te­ra­peu­tas.

Ne mažiau svar­bu ir tin­ka­mai sau­go­ti džio­vin­tas žole­les. Tam tin­ka tik dvi­sluoks­niai ir tris­luoks­niai po­pie­ri­niai mai­še­liai. Ne­de­ra vais­ta­žo­lių lai­ky­ti stik­lai­niuo­se ar plastikiniuose mai­še­liuo­se. Jei­gu vais­ta­žo­lės ne­ga­li vė­din­tis, jo­se grei­tai su­ve­ši gry­be­lis.

„Veik­lių­jų me­džia­gų kie­kis au­ga­luo­se pri­klau­so nuo dir­vo­že­mio, ku­ria­me jie au­go. Dir­vo­že­miai net ne­di­de­lė­je mū­sų Lie­tu­vo­je nė­ra vie­no­di, tad skir­tin­go­se vie­to­se rink­tuo­se au­ga­luo­se veik­lių­jų vais­ti­nių me­džia­gų kie­kis ga­li skir­tis. To­dėl kal­ba­ma apie vais­ta­žo­lių ūkių dir­vo­že­mio įver­ti­ni­mą ir jo pa­sus“, – sa­ko Juo­zas Ruo­lia.

Fi­to­te­ra­peu­to su­ma­ny­mai – vais­ti­nė­se

Jis ne­nu­stem­ba va­di­na­mas žo­li­nin­ku. Ta­čiau šio pa­va­di­ni­mo pri­ven­gia – mat ta­da daugelis žmo­nių gal­vo­ja, kad jis pats au­gi­na ir par­da­vi­nė­ja vais­ti­nius au­ga­lus. Tie­sa, sa­vo gim­ti­nė­je, Ig­na­li­nos ra­jo­ne, au­gi­na vais­ti­nių me­det­kų ir pi­pir­mė­čių plan­ta­ci­ją – ty­ri­mams, kaip ir kiek šie au­ga­lai ga­li sau­go­ti nuo vė­žio, pa­dė­ti, kad li­ga ne­pa­si­kar­to­tų. Ty­ri­nė­ja ne tik šiuos, o 56 vais­ti­nių au­ga­lų veik­lių­jų me­džia­gų kom­bi­na­ci­jas, tie­sa, dau­gu­mą au­ga­lų pri­si­rink­da­vo ir da­bar pri­si­ren­ka na­tū­ra­lio­se au­gim­vie­tė­se.

Fi­to­te­ra­pi­jo­je la­bai svar­bu, kaip iš au­ga­lo išgau­ti kuo dau­giau veik­lių­jų me­džia­gų (mat vie­nos jų tirps­ta že­mos, ki­tos – aukš­tes­nės ir aukš­tos tem­pe­ra­tū­ros van­de­ny­je, tre­čios – tik or­ga­ni­niuo­se mišiniuo­se, spi­ri­te, ket­vir­to­s – alie­juo­se) ir kaip pa­teik­ti vais­tą li­go­niui – eks­trak­to, tink­tū­ros, nuo­vi­ro for­ma. Su­dė­tin­ges­ni vais­ta­žo­lių pa­ruo­ši­mo bū­dai dau­gu­mą žmo­nių gąs­di­na, o šiaip pus­va­lan­džiui ar va­lan­dai už­pli­ky­tos vais­ta­žo­lės yra daug mažiau veiks­min­gos.

Su Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to far­ma­ko­lo­gais ir Ki­je­vo gy­dy­to­jų to­bu­li­ni­mo­si uni­ver­si­te­to fi­to­te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tais Juo­zas Ruo­lia už­re­gist­ra­vo vais­ti­nį pre­pa­ra­tą „Li­do­­nium“, ku­rį pra­dė­jo ga­min­ti „Va­len­tis“. Iš di­džių­jų ug­niažolių, pla­čia­la­pių gys­lo­čių, vais­ti­nių me­det­kų bei ami­no rūgš­čių ga­mi­na­mas pre­pa­ra­tas skir­tas sau­gai nuo vė­žio. Ki­tas fi­to­te­ra­peu­to iš aš­tuo­nių vais­ta­žo­lių bei kar­tu­my­nų su­kur­tas vais­tas „Inon­be­tu­lin“, skir­tas virš­ki­ni­mo trak­to li­gų pro­fi­lak­ti­kai bei prieš­vė­ži­nei sau­gai.

Kaip fi­to­te­ra­peu­tas gy­do­si pats? Nuo slo­gos ir ko­su­lio gi­na­si plau­da­mas no­sį šal­tu van­de­niu. Or­ga­niz­mo imu­ni­te­tą stip­ri­na šer­mukš­nių žie­dų ar­ba­ta su me­du­mi, gri­po epi­de­mi­jos me­tu var­to­ja pro­po­lio kap­su­les. Virški­ni­mu ne­si­skundžia, užmie­ga vos gal­vą pa­dė­jęs ant pa­galvės.

Juo­zas Ruo­lia ak­cen­tuo­ja esąs al­ter­na­ty­vio­sios me­di­ci­nos spe­cia­lis­tas ir didžiuo­ja­si, kad dir­ba Vil­niaus uni­ver­si­te­to On­ko­lo­gi­jos ins­ti­tu­­te. Me­tus, kai bu­vo pri­vers­tas pa­lik­ti me­di­ci­nos stu­di­jas šia­me uni­ver­si­te­te, pri­si­me­na be pyk­čio. Be šio li­ki­mo pokšto var­gu ar bū­tų at­ra­dęs fi­to­te­ra­pi­ją.

Fi­to­te­ra­peu­to at­min­ti­nė on­ko­lo­gi­niams li­go­niams

Vai­siuo­se, dar­žo­vė­se, prie­sko­­niuo­se, ki­tuo­se au­ga­li­nės ir gy­vu­li­nės kil­mės pro­duk­tuo­se yra vi­sų na­tū­ra­lių or­ga­niz­mo leng­vai įsi­sa­vi­na­mų vi­ta­mi­nų, fer­men­tų, ami­no ir nu­klei­ni­nių rūgš­čių, an­glia­van­de­nių, li­pi­dų ir li­poi­dų, mak­ro ir mik­ro ele­men­tų. Kas­dien iš še­šių gru­pių mais­to pro­duk­tų suvalgykite po vie­ną ­du iš kiek­vie­nos:

– Vie­ną d­vi sau­jas ža­lių ar rau­gin­tų ko­pūs­tų, žie­di­nių ko­pūs­tų, bro­ko­lių ar­ba šaukš­tą krie­nų, skil­te­lę čes­na­ko, gal­vu­tę svo­gū­no, ke­lis ri­di­kė­lius ar­ba du t­ris šaukš­tus su­tar­kuo­tos ropės.

– Du–ke­tu­ris šaukš­tus su­tar­kuo­tų vir­tų rau­do­nų­jų bu­ro­kų ar­ba tiek pat trin­tų ir ly­go­mis da­li­mis su­mai­šy­tų su cuk­ru­mi mė­ly­nių, juo­dų­jų ser­ben­tų ar juo­da­vai­sių aro­ni­jų uo­gų. Uo­gas ga­li­ma pa­keis­ti ir ke­liais šaukš­tais uo­gie­nės, 20–30 džio­vin­tų mė­ly­nių, vy­nuo­gių.

– Iš va­ka­ro su­tar­kuo­ki­te 2–3 mor­kas, tar­kius nu­spaus­ki­te, tar­kę ap­šlaks­ty­ki­te ly­dy­tu svies­tu, ry­te pa­kai­tin­ki­te 30–40 mi­nu­čių kep­tu­vė­je su aly­vuo­gių alie­ju­mi ir pa­ga­min­ki­te mėgs­ta­mas sa­lo­tas su pir­mo­je–­an­tro­je gru­pė­je iš­var­dy­to­mis dar­žo­vė­mis ar uo­go­mis ir tą­dien su­val­gy­ki­te, mat žmo­gui rei­kia 20 ka­ro­te­noi­dų. Ar­ba su­val­gy­ki­te tris šaukštus su­trin­tų ir su­mai­šy­tų su me­du­mi (1:1) šal­ta­lan­kių, šer­mukšnių uo­gų, ar­ba iš­ger­ki­te šaukš­te­lį šal­ta­lan­kių alie­jaus.

– Ke­lis griežinėlius avo­ka­do, cit­ri­nos. Jei vi­du­riai už­kie­tė­ję, val­gy­ki­te or­kai­tė­je kep­tus obuo­lius, mor­kas (kas 2–3 va­lan­das), iš ja­vai­nių (mius­li) iš­vir­tos ko­šės. Taip pat tin­ka gri­kių, pu­pų, pu­pe­lių, žir­nių, su lu­pe­no­mis vir­tų bul­vių (joms at­vė­sus ode­lę nu­lup­ki­te) ko­šės. Jas ska­nin­ki­te rie­šu­tais, ra­zi­no­mis, me­du­mi, esant rei­ka­lui ap­šlaks­ty­ki­te so­jos, aly­vų ar­ba ki­tu alie­ju­mi su ka­ro­ti­nu.

– Žuvies pro­duk­tų, viš­tie­nos, triu­šie­nos, ne­rie­bios jau­tie­nos, ne­rie­bių pie­no pro­duk­tų (kąs­nis mė­sos pro­duk­tų, kąs­nis dar­žovių).

– Pa­ta­ria­ma ger­ti kmy­nų ir pan­ko­lių, kra­pų sėk­lų nuo­vi­rų, mi­ne­ra­li­nį van­de­nį „Bi­ru­tė“, „Vy­tau­tas“, iki vie­nos stik­li­nės obuo­lių, mor­kų ar ki­tų sul­čių (jas ge­riau­sia ger­ti ma­žo­mis por­ci­jo­mis, po 20–50 ml), val­gy­ti žalius obuo­lius, kriaušes, apel­si­nus ar ki­tus vai­sius, uo­gas. Esant pra­stai krau­jot­va­rai ga­li­ma išger­ti ir du tris šaukštus per dieną pa­pras­tų­jų kiaul­pie­nių, pla­čia­la­pių gys­lo­čių, ko­pūs­tų sul­čių.

Juo­zo Ruo­lios pa­ta­ri­mai

Nuo slo­gos

Nuo slo­gos pui­kiai pa­de­da no­sies plo­vi­mas van­de­niu. Te­rei­kia vos pa­ju­tus, kad užgu­la no­sį ar pra­dė­jus čiau­dė­ti, ke­lis kar­tus per die­ną abi šner­ves pra­plau­ti van­de­niu.

Pa­pras­čiau­sias no­sies plo­vi­mo bū­das toks: įsi­pil­ki­te van­dens į del­ną ir, už­spau­dę pirš­tais vie­ną šner­vę, ki­ta įtrau­ki­te van­dens ir 5–6 kar­tus ge­rai iš­pūs­ki­te. Tai pa­kar­to­ki­te du kar­tus. Taip pra­plau­ki­te ir an­trą šnervę.

Nuo ko­su­lio

Tin­ka kva­pių vais­ta­žo­lių mi­ši­niai su sal­dy­medžiu.

Nuo ger­klės skaus­mo

Kas 2–3 va­lan­das ska­lau­ki­te ger­klę stip­riu si­dab­ražolių žo­lės nuo­vi­ru, rau­do­nė­lių ir čiob­re­lių, kat­žo­lės, me­li­sų, raus­va­žie­džių ežiuo­lių žo­lės ir vais­ti­nių ra­mu­nių žie­dų ar­ba­to­mis. Šaukš­tą vais­ta­žo­lių už­pli­ky­ki­te stik­li­ne verdančio van­dens, pa­lai­ky­ki­te pus­va­lan­dį, nu­koš­ki­te ir šiuo skys­čiu ska­lau­ki­te ger­klę. Ga­li­te ir nu­ry­ti ke­lis gurkš­nius ar­batos.

Virški­ni­mui ge­rin­ti

Tri­la­pių pup­laiš­kių la­pų ar­ba­ta tin­ka ūmiems, grei­tai su­si­ner­vi­nan­tiems žmo­nėms, san­gvi­ni­kams ir cho­le­ri­kams; kar­čių­jų kie­čių (pe­ly­nų), pel­ki­nių vin­gio­rykščių žo­lės – abe­jin­gie­siems fleg­ma­ti­kams ir melancholikams.

Kar­čių­jų kie­čių ar­ba tri­la­pių pup­laiškių, gys­lo­čių, dir­vuo­lių, pel­ki­nių vin­gio­rykščių žo­lę ir me­det­kų žie­dus su­maišyki­te ly­gio­mis da­li­mis ir du šaukštus šio vais­ta­žo­lių mišinio iš va­ka­ro užpil­ki­te vė­siu vi­rin­tu van­de­niu. Ry­te išbrin­ku­sias vais­tažoles 5 mi­nu­tes pla­ki­te šaukštu, nu­koški­te, ant šių nu­koš­tų vais­ta­žo­lių užpil­ki­te ver­dan­čio van­dens, 10 mi­nu­čių jas pa­vir­ki­te ant silp­nos ug­nies. Pra­aušusias žoles 2 mi­nu­tes ge­rai pa­maišyki­te ir vėl nu­koš­ki­te. Abu nuo­vi­rus su­maišyki­te ir var­to­ki­te po pu­sę stik­li­nės 4 kar­tus per die­ną 5–10 mi­nu­čių prieš valgį.

Ši kar­tu­my­nų ar­ba­ta ypač tin­ka tiems as­me­nims, ku­rie nau­do­ja ka­sos fer­men­tus (v­o­ben­zy­mą, pan­zy­normą, me­zym for­te ir ki­tus), nes il­ges­nį lai­ką nau­do­jant fer­men­tų pa­kai­ta­lus, ka­sa ir ke­pe­nys pra­de­da ne­pil­nai skir­ti fer­men­tus, rūgš­tis, ka­sos ir ke­pe­nų la­ta­kuo­se su­si­da­ro glei­vių kamš­čiai, ga­li iš­si­vys­ty­ti me­cha­ni­nis ne­pra­ei­na­mu­mas. O au­ga­luo­se esan­čios kar­čio­sios medžia­gos re­flek­to­riškai pri­ver­čia su­si­trau­ki­nė­ti ka­sos ir ke­pe­nų la­ta­kus ir taip iš­skir­ti fer­men­tus.

Pa­dė­ti ga­li ir il­gė­liau var­to­ja­mi rau­gin­to pie­no pro­duk­tai su bi­fi­do bak­te­ri­jo­mis. Jų ne­sun­ku pa­si­ga­min­ti ir pa­tiems, te­rei­kia į na­tū­ra­lų pie­ną įpil­ti po­rą šaukš­tų rūg­pie­nio su bi­fi­do bak­te­ri­jo­mis.

Mie­gui ge­rin­ti

Mie­gui ge­rin­ti la­bai tin­ka kmy­nų, va­le­ri­jo­nų, pi­pi­rmėčių ar­ba me­li­sų ar­ba­ta su me­du­mi. Šaukš­tą kmy­nų už­pil­ki­te karš­tu van­de­niu, pa­vir­ki­te ant sil­pnos ug­nies 5 mi­nu­tes, nu­koš­ki­te ir iš­ger­ki­te prieš mie­gą su me­du­mi. Ki­tus au­ga­lus pa­kan­ka užpli­ky­ti 10–15 mi­nu­čių.

 

© Visos teisės saugomos 2023