Juo­zas Va­si­liaus­kas

Pik­tžo­lės svei­kiau už dar­žo­ves

Lie­tu­vos fi­to­te­ra­pi­jos cen­tro va­do­vas me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras do­cen­tas vais­ti­nin­kas Juo­zas Va­si­liaus­kas sa­ko, kad iš žalio la­po – gy­ve­ni­mo pradžia. Skleis­da­mie­si, aug­da­mi jie su­kau­pia daug ener­gi­jos, veik­lių­jų me­džia­gų, ku­rios ga­li pa­dė­ti ir žmo­gui. Jie – pui­ki do­va­na, pa­stip­ri­ni­mas ir vais­tai mums, žmo­nėms.

Sa­ky­da­mas, kad pik­tžo­lės svei­kiau už dar­žo­ves,Lie­tu­vos fi­to­te­ra­pijos cen­tro va­do­vas me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras do­cen­tas Juo­zas Va­si­liaus­kas ak­cen­tuo­ja mais­to na­tū­ra­lu­mo svar­bą: pik­tžo­lės au­ga na­tū­ra­liai, pri­si­so­tin­a sau­lės ener­gi­jos, tu­ri ry­šį su že­me, o ne bu­jo­ja šilt­na­miuo­se, ne­di­de­liuo­se in­de­liuo­se, į ku­riuos nu­sta­ty­tu daž­niu kap­si mais­tas.

Res­pub­li­kos nu­si­pel­nęs pro­vi­zo­rius ir ho­me­o­pa­tų aso­cia­ci­jos gar­bės na­rys sa­vo min­tis apie gy­do­mą­sias au­ga­lų sa­vy­bes, jų tai­ky­mą iš­dės­tė vie­nuo­li­ko­je kny­gų ir pu­sšim­ty­je straips­nių. Bū­da­mas sep­ty­nias­de­šimt sep­ty­ne­rių va­sa­ro­mis gim­ti­nė­je ren­ka ir džio­vi­na vais­ta­žo­les, o šal­tuo­ju me­tų lai­ku la­bai ak­ty­viai dir­ba, va­ži­nė­ja po vi­są Lie­tu­vą ir kon­sul­tuo­ja li­go­nius, skai­to pa­skai­tas, ra­šo straips­nius ir kny­gas. Jo ir žmo­nos Dan­guo­lės Va­si­liaus­kie­nės, be­ne pir­mo­sios Lie­tu­vo­je aku­punk­tū­ros spe­cia­lis­tės, mėgs­ta­mas po­sa­kis by­lo­ja, kad gy­ve­ni­mas mums duo­tas džiaug­tis. Šio džiaugs­mo ne­rei­kia pai­nio­ti su be­pro­tiš­ko­mis links­my­bė­mis. Svar­biau­sia – sai­kas vi­sa­me ka­me ir ju­dė­ji­mas, no­ras nuolat ko nors siek­ti.

Vais­ta­žo­lės anks­čiau už vais­tus

Aly­taus ra­jo­ne Dau­gų kai­me pa­si­tu­rin­čio ūki­nin­ko šei­mo­je už­au­gęs Juo­zas Va­si­liaus­kas sa­vo mo­čiu­tę Kris­ti­ną pri­si­me­na su di­de­le pa­gar­ba ir va­di­na ją liau­dies gy­dy­to­ja. Na­muo­se vais­ta­žo­lių bu­vo vi­sur: ir pa­lė­pė­je, ir prie ply­tos ša­lia puo­dų.

Juo­zas kar­tu su mo­čiu­te daž­nai iš­si­ruoš­da­vo į pa­miš­kę rink­ti pu­šų ar beržo pum­pu­rų, anks­ty­vų­jų šal­pus­nių ar pa­va­sa­ri­nių rak­ta­žo­lių žie­dų bei la­pų, lie­pų, vais­ti­nių ra­mu­nių ir šla­mu­čio žie­dų, pa­pras­tų­jų rau­do­nė­lių, čiob­re­lių ir ta­ka­žo­lių. Į rais­tą ei­da­vo span­guo­lių ir vai­vo­rų, vais­ti­nių va­le­ri­jo­nų ir ba­li­nių aje­rų šak­nų. Pri­si­kas­da­vo ir di­džių­jų var­na­lė­šų, pa­pras­tų­jų var­pu­čių šak­nų, pri­sis­kin­da­vo ser­ben­tų, šer­mukš­nių ir šal­ta­lan­kių, ku­riuos tė­ve­lis au­gi­no, uo­gų ir la­pų.

Šei­ma ke­lis kar­tus per die­ną ger­da­vo vais­ta­žo­lių ar­ba­tas: ry­tais pa­pras­tai – vais­ti­nių ra­mu­nių, pa­pras­tų­jų kmy­nų, va­ka­rais – pi­pir­mė­čių, pa­pras­tų­jų čiob­re­lių. Daž­nai šal­tuo­ju me­tų lai­ku mo­čiu­tė na­miš­kiams pa­siū­ly­da­vo ma­ža­la­pių lie­pų žie­dų, pa­pras­tų­jų jo­na­žo­lių, rau­do­nė­lių. Pra­dė­jus ku­riam slo­guo­ti, tuoj pa­pra­šy­da­vo iš­si­plau­ti no­sį, ko­sė­jant vir­da­vo anks­ty­vų­jų šal­pus­nių la­pų ar pu­šų pum­pu­rų ar­ba­tos ir duo­da­vo pa­kram­ty­ti alavijo (ali­jošiaus), čes­na­ko. Žie­mą ant sta­lo vi­sa­da sto­vė­da­vo uo­gie­nės ir nu­pli­ky­tų šer­mukš­nio uo­gų.

Juo­zui di­de­lį įspū­dį da­rė mo­čiu­tės ge­bė­ji­mas gy­dy­ti žaiz­das. Be­ne pir­mą­kart pa­ė­męs dal­gį į ran­kas ne­ju­čia už­my­nė ant jo aš­me­nų, šis iš pė­dos iš­pjo­vė di­de­lį ga­ba­lą mė­sos. Mo­čiu­tė kaip vi­sa­da tu­rė­jo ant­pi­lo žaiz­doms gy­dy­ti. Dė­jo tuopos pum­pu­rų kom­pre­sus, žaiz­da su­gi­jo taip pui­kiai, kad ne­li­ko nė ran­de­lio.

Dar bū­da­mas pra­di­nu­kas Juo­zas tė­vų tu­rė­tą kny­ge­lę apie vais­tinius au­ga­lus per­skai­tė bent de­šim­tį kar­tų. Ir pats pa­da­rė pa­pras­tų­jų jo­na­žo­lių ant­pi­lo. Naminuke užpy­lė su­rink­tus au­ga­lus, pa­lai­kė dvi sa­vai­tes, nu­py­lė – ir štai tink­tū­ra vie­toj jodo.

Ke­lią at­vė­rė ge­ra cha­rak­te­ris­ti­ka

Kaip tur­tin­gi ūki­nin­kai Va­si­liaus­kai slaps­tė­si, kad išveng­tų Si­bi­ro. Ne­tu­rė­da­mas kur gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, šešio­lik­me­tis Juo­zas pats iš­si­ruo­šė į Ka­zach­sta­ną. Ten su­si­ra­do dar­bą ir pra­lei­do pus­penk­tų me­tų. La­bai įsi­dė­mė­jo tai­gos gro­žį. Kai pa­va­sa­rį su vie­tos žoli­nin­ku ka­za­chu ei­da­vo į tai­gą vais­ta­žo­lių, daž­nai ne­ga­lė­da­vo at­si­ste­bė­ti lau­ki­nių au­ga­lų žie­dų gro­žiu, to­ly­giu dar­že­liuo­se au­gi­na­moms ro­žėms. O va­sa­rą ir ru­de­nį nuo­sta­bą kel­da­vo tai­gos tur­tai. Kai ei­da­vo per uo­gy­nus, nuo ba­tų net sul­tys te­kė­da­vo.

Dir­bo sta­ty­bo­se, grū­dų san­dė­ly­je. Kai ta­po nor­muo­to­ju, galėjo ne­blo­gai ­gy­ven­ti, bet kur­ti sa­vo at­ei­ties sve­tur ne­no­rė­jo, šau­kė gim­ti­nė. Grį­žus į Lie­tu­vą ne­bu­vo leng­va įsi­dar­bin­ti. Ga­lop bu­vu­sios mo­ky­to­jos vy­ras pa­siū­lė pa­dir­bė­ti Dau­gų sta­ty­bos re­mon­to kon­to­ro­je sta­liu­mi. Ati­dir­bo be­veik pen­ke­rius me­tus, ku­rį lai­ką mo­ki­niu, po to – meist­ru. Ta­da ge­ri dar­bi­nin­kai ga­lė­jo gau­ti re­ko­men­da­ci­jas mo­ky­tis to­liau. Di­rek­to­rius pa­ra­šė ge­rą cha­rak­te­ris­ti­ką, su ja Juo­zas pa­trau­kė į Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą. Pa­si­rin­ko far­ma­ci­jos stu­di­jas. Ma­nė, kad jos ar­čiau­sia vais­tinių au­ga­lų, ku­rie jį do­mi­no.

Kai bai­gęs stu­di­jas pa­gal pa­sky­ri­mą pra­dė­jo dirb­ti Vil­niu­je, su­pra­to, kad far­ma­ci­ja jam ne itin prie šir­dies. Ta­čiau gy­ve­ni­mas da­vė ga­li­my­bių to­bu­lė­ti, gi­lin­tis į Ry­tų me­di­ci­nos sub­ti­ly­bes, ty­ri­nė­ti vais­ta­žo­lių al­ka­loi­dus ir bio­lo­gi­nes veik­li­ą­sias me­džia­gas, pa­ra­šy­ti moks­li­nį dar­bą šia te­ma. J. Va­si­liaus­kas pri­si­me­na svars­ty­mus, kas ga­lė­tų va­do­vau­ti jo moks­li­niam dar­bui. Vil­niu­je bu­vo pui­ki va­do­vė – liau­dies ži­niuo­ne va­din­ta Eu­ge­ni­ja Šim­kū­nai­tė, ta­čiau ne­bu­vo kur at­lik­ti moks­li­nių ty­ri­mų. To­dėl va­do­vu pa­si­rin­ko Mins­ko bo­ta­ni­kos-bio­lo­gi­jos ins­ti­tu­to sky­riaus ve­dė­ją pro­fe­so­rių Alek­se­jų Mi­ro­nen­ko.

Vais­ta­žo­lių ry­šys su Ry­tų me­di­ci­na

Juo­zas Va­si­liaus­kas la­bai dė­kin­gas sa­vo žmo­nai Dan­guo­lei, su ku­ria užau­gi­no tris sū­nus, pa­lai­kiu­siai vy­ro no­rą to­bu­lė­ti ir be prie­kaiš­tų kar­tais lai­kiu­siai vi­sas ke­tu­rias na­mų ker­tes. Ra­šy­da­mas moks­li­nį dar­bą Juo­zas ke­lis kar­tus per me­tus po po­rą mė­ne­sių iš­vyk­da­vo į Mins­ką, o Dan­guo­lė su pa­me­ti­nu­kais vai­kais spė­da­vo ir dirb­ti, ir suk­tis na­muo­se.

 Ne­pa­ste­bi­mai res­pub­li­kos nu­si­pel­niu­sio pro­vi­zo­riaus su­si­do­mė­ji­mas vais­ti­niais au­ga­lais su­si­lie­jo su do­mė­ji­mu­si Ry­tų me­di­ci­na, ku­rį la­bai pa­lai­kė jo žmo­na Dan­guo­lė, aku­punk­tū­ros stu­di­jas bai­gu­si dar 1972-ai­siais. Vil­niaus 1-ojo­je ta­ry­bi­nė­je (vė­liau Lu­kiš­kių) po­li­kli­ni­ko­je dir­bu­si me­di­kė il­gus me­tus Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jo­je bu­vo ne­tra­di­ci­nių gy­dy­mo me­to­dų vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė.

Do­mė­ji­ma­sis al­ter­na­ty­vi­ą­ja me­di­ci­na ir svei­ka gy­ven­se­na su­tuok­ti­nius pa­kvie­tė į svei­kuo­lių ju­dė­ji­mą, ku­ria­me abu ir skai­tė pa­skai­tas, ir pa­tys sė­mė­si ži­nių. Gal tau­tie­čiai pri­si­me­na „Moks­le ir gy­ve­ni­me“Juo­zo Va­si­liaus­ko su ne­tra­di­ci­nių gy­dy­mo me­to­dų pro­fe­so­re Ria­bo­va ra­šy­tus straips­nius apie li­gų diag­nos­ti­ką pa­gal akies rai­ne­lę ir ki­tas Ry­tų me­di­ci­nos įdo­my­bes, pa­ties do­cen­to rašinius apie mu­mi­jo, radiolę (auk­sinę šak­nį) ir ki­tus vais­tin­guo­sius au­ga­lus? Fi­to­te­ra­peu­tui te­ko dės­ty­ti Ry­tų me­di­ci­ną ir mi­ty­bą Ki­je­vo gy­dy­to­jų to­bu­li­ni­mo­si ins­ti­tu­te.

Li­gų pra­džia – blo­gas virš­ki­ni­mas

Me­di­kas įsi­ti­ki­nęs, kad svei­ka­tos pa­ma­tas – virški­ni­mas. Jei­gu skran­dis, ke­pe­nys, ka­sa ir žar­ny­nas dir­ba ge­rai, užteks ener­gi­jos, pui­kiai veiks gal­va, funk­cio­nuos krau­jo­ta­ka. Jei­gu vi­du­riai už­kie­tė­ję, ke­pe­nys pa­var­gu­sios, žar­ny­ne kau­pia­si įvai­rių tok­si­nų, nuo­di­jan­čių or­ga­niz­mą, ga­li su­trik­ti šir­dies rit­mas ir krau­jo­ta­ka, pra­si­dė­ti są­na­rių li­gos, XXI amžiaus rykšte va­di­na­mos aler­gi­jos.

„Aler­gi­ja daž­niau­siai iš­ryš­kė­ja, kai su­trin­ka žar­ny­no mik­ro­flo­ra. Yra daug mik­ro­bų, ku­rie su­ke­lia rū­gi­mo ir pu­vi­mo pro­ce­sus, su­grau­žia glei­vi­nę. Ta­da aler­ge­nai leng­vai pa­ten­ka į krau­ją“, – pa­ste­bi bu­vęs vy­riau­sia­sis res­pub­li­kos fi­to­te­ra­peu­tas, pa­brėžda­mas, kad virš­ki­ni­mas pra­si­de­da nuo kram­ty­mo. Kram­ty­ti kiek­vie­ną kie­to mais­to kąs­nį tu­rė­tu­me apie dvi mi­nu­tes, su­si­kau­pę, o ne klau­sy­da­mi ra­di­jo ar žiū­rė­da­mi te­le­vi­zo­rių. Ta­da skran­dis ge­riau virš­kins, ka­sa ir ke­pe­nys iš­skirs rei­kia­mų fer­men­tų, ne­bus pu­vi­mo, rū­gi­mo žar­ny­ne. Rūgš­ti­nė re­ak­ci­ja pa­lai­ko vi­sus or­ga­niz­me vyks­tan­čius už­de­gi­mi­nius pro­ce­sus, yra dau­gelio mū­sų svei­ka­tos bė­dų prie­žas­tis.

„O mus rūgš­ti­na bal­ty­mai, rie­ba­lai, cuk­rus, vi­si sal­du­my­nai, pas­ta­rie­ji dar ir iš­va­ro kal­cį. Or­ga­niz­mas rūgš­tė­ja ir daug spor­tuo­jant, ba­dau­jant“, – pa­ste­bi pašne­ko­vas.

Fi­to­te­ra­peu­tas sa­ko, kad tik būdamas bran­daus am­žiaus su­pra­to iš vai­kys­tės ži­no­mo po­sa­kio „tulžin­gas žmo­gus“ es­mę. Na­gi tas žmo­ge­lis ne­kal­tas, kad yra pik­tas – jo ke­pe­nys pra­stai dir­ba, to­dėl jis in­tok­si­kuo­tas ir pik­tas. Ne iš es­mės toks yra, o to­dėl, kad li­go­tas. O jei sil­pnai dir­ba ke­pe­nys, žmo­gus ne­tu­ri ener­gi­jos at­si­kė­lęs ry­te, jį ka­muo­ja nuo­var­gio sin­dro­mas.

Ke­le­rius me­tus įvai­riuo­se Ry­tų me­di­ci­nos kur­suo­se pa­si­to­bu­li­nęs me­di­kas pri­si­pa­ži­no da­bar ge­rai ma­tąs įvai­rias li­gas iš žmo­gaus vei­do, ju­de­sių, akių ir lie­žu­vio.

Ne­si­no­ri pri­ei­ti ir tai pa­sa­ky­ti? „To­kių min­čių kil­da­vo, kai tik mo­kiau­si įvai­rių diag­no­zės bū­dų, da­bar įpra­tau, ma­nau, kad ne­de­ra ne­pra­šo­mam žmo­nėms pa­sa­ko­ti apie jų li­gas. Nors kar­tais juo­kais pa­klau­siu, kas žmo­gui į stu­bu­rą tiek drus­kų pri­pylė.“

Sti­mu­lia­to­rius – pa­va­sa­ri­nės ža­lu­mos mi­ši­nys

Pasak J. Vasiliausko, kad žmo­gaus me­džia­gų apy­kaita bū­tų nor­ma­li, jis pa­sto­viai tu­ri gau­ti 90 veik­lių­jų me­džia­gų: 60 mi­ne­ra­lų, 16 vi­ta­mi­nų, 13 bū­ti­nų ami­no rūgš­čių, 3 ne­so­či­ą­sias, o mū­sų įpras­tas kas­die­nis mais­tas – bul­vės, duo­na, kruo­pos, žu­vis, mė­sa ir dar­žo­vės – ne­pa­de­da ap­si­rū­pin­ti nė pu­se jų. Kas ga­li pa­dė­ti?

Do­cen­tas pa­ste­bi, kad ta pa­gal­ba gre­ta mū­sų, o pa­va­sa­rį ir va­sa­rą – net mums po ko­jo­mis.

„Per žie­mą or­ga­niz­mas su­kau­pia daug šla­kų, pa­rūgš­tė­ja, to­dėl ne­tu­ri­me ener­gi­jos, tam­pa­me van­gūs. Ta­da ga­li pa­dė­ti au­ga­lai, pirmiausia va­di­na­mo­sios pik­tžo­lės: dil­gė­lės, kiaul­pie­nės, ba­lan­dos, žliū­gės, šventagaršvės, pa­va­sa­ri­nės rak­ta­žo­lės, rūgš­ty­nės. Jos va­lo ke­pe­nis, tulžį, inks­tus, de­tok­si­kuo­ja vi­są or­ga­niz­mą, yra pui­kus vi­ta­mi­nų, mik­ro­ele­men­tų, mi­ne­ra­lų šal­ti­nis. Šie au­ga­lai tin­ka sa­lo­toms, sriu­boms, su­tei­kia daug ener­gi­jos, dar­bin­gu­mo. La­bai pui­ku pa­va­sa­rį kas­dien su­kram­ty­ti ir po ke­lis beržų, juo­dų­jų ser­ben­tų ar lie­pų pum­pu­rus. Jie de­tok­si­kuo­ja inks­tus, ke­pe­nis, gerina ka­sos veik­lą, at­pa­lai­duo­ja spaz­mus. Pa­va­sa­rį daž­nai už­kie­tė­ja vi­du­riai, o žo­lių sa­lo­tos su alie­ju­mi ga­li pa­dė­ti to iš­veng­ti.“

Fi­to­te­ra­peu­tas pa­va­sa­rį ei­da­mas į dar­bą Kal­nų par­ke kas­dien nu­si­skin­da­vo po 2–3 rak­ta­žo­lės, dil­gė­lių, garš­vų la­pe­lius, dar­be nu­si­plau­da­vo ir su­val­gy­da­vo. Kaipmat at­si­gau­da­vo, pa­si­jus­da­vo ku­pi­nas ener­gi­jos.

„Iš žalio la­po – gy­ve­ni­mo pra­džia, skleis­da­mie­si, aug­da­mi jie su­kau­pia daug ener­gi­jos, veik­lių­jų me­džia­gų, ku­rios ga­li daug pa­dė­ti ir žmo­gui. Jie – pui­ki do­va­na, pa­stip­ri­ni­mas ir vais­tai mums, žmo­nėms“, – ma­no do­cen­tas.

Žino­da­mas, kaip pui­kiai vei­kia pa­va­sa­ri­nių pum­pu­rų ir la­pų mi­ši­nys, po­nas Juo­zas ko­ne kiek­vie­ną pa­va­sa­rį jo pa­si­da­ro. Pri­si­rin­kęs iš­brin­ku­sių lie­pų, ber­žų, kle­vų, tuo­pų, ser­ben­tų, aro­ni­jų, avie­čių, rau­gekš­lių, laz­dy­nų, šal­ta­lan­kių, šer­mukš­nių, laz­dy­nų, obelų, vyš­nių pum­pu­rų ir jų jau­nų la­pe­lių (ren­ka kas dvi sa­vai­tes, nes be­si­skleis­da­mi pum­pu­rai, la­pai pri­si­pil­do nau­jų veik­lių­jų me­džia­gų), juos pa­pil­do žliū­gių, di­džių­jų dil­gė­lių, pa­va­sa­ri­nų rak­ta­žo­lių, pa­pras­tų­jų kiaul­pie­nių, krau­ja­žo­lių, šventagaršvių, ki­tų au­ga­lų la­pe­liais, išdžio­vi­na, su­ma­la, su­mai­šo ir tu­ri pui­kų pa­gal­bi­nin­ką or­ga­niz­mui. Įsigijo ir spe­cia­lų apa­ra­tą vais­ta­žo­lėms mal­ti.

Do­cen­tas pui­kiai pri­si­me­na 1991-uo­sius, kai ra­šė kny­gą „Au­ga­lai ir svei­ka­ta“. Pa­si­mankš­ti­nęs ry­te pa­pus­ry­čiau­da­vo, išger­da­vo šaukš­te­lį džio­vin­tų au­ga­lų mi­ši­nio, ir sės­da­vo dirb­ti. Per mė­ne­sį pa­ra­šė kny­gą. Ne­no­rė­jo nei ka­vos, nei ar­ba­tos, jau­tė­si kaip re­ta ener­gin­gas, šva­ria gal­va.

Pa­sak tra­di­ci­nės ir Ry­tų me­di­ci­nos ži­no­vo, tau­tie­čių įpro­tis dar­be ke­lio­li­ka kar­tų per die­ną pa­rū­ky­ti, iš­ger­ti ka­vos ar ki­tų sti­mu­lia­to­rių pir­miau­sia ro­do tai, kad jiems trūks­ta įvai­rių mi­ne­ra­lų, mik­ro­ele­men­tų ir ki­tų veik­lių­jų me­džia­gų, to­dėl sun­ku su­si­kaup­ti ir dirb­ti. Kai or­ga­niz­mas vis­kuo ap­rū­pin­tas, žmo­gus jau­čia­si ener­gin­gas ir džiugus.

Kar­tu­mas – svei­ka­ta

Pa­pras­tą­sias kiaul­pie­nes fi­to­te­ra­peu­tas va­di­na pa­sa­kiškais au­ga­lais. Jos tu­ri daug fla­vo­noi­dų, pui­kiai vei­kia ke­pe­nis, virš­ki­ni­mo trak­tą, de­tok­si­kuo­ja or­ga­niz­mą, va­lo krau­ją, la­bai nau­din­gos ser­gan­tiems ate­rosk­le­ro­ze, hi­per­ten­zi­ja, ki­to­mis krau­jo­ta­kos ir virški­na­mo­jo trak­to li­go­mis. Pa­sak do­cen­to, pa­va­sa­rį kas­dien ver­tė­tų pa­stip­rin­ti or­ga­niz­mą – suvalgyti 10 pa­pras­tų­jų kiaul­pie­nių la­pų ar iš jų pa­da­ry­tų sa­lo­tų. Kiaul­pie­nėms pra­žy­dus, ga­li­ma val­gy­ti maždaug po5 jų žie­dus, vė­liau vėl kram­sno­ti la­pus.

Juozas Vasiliauskas ra­gi­na ne­bi­jo­ti kar­taus jų sko­nio. Nu­sta­ty­ta, kad kar­tu­mo tu­rin­tys au­ga­lai va­lo ir sti­mu­liuo­ja ke­pe­nis, tai­gi kar­tu ge­ri­na mū­sų dar­bin­gu­mą, iš­tver­mę. Dar Ry­tų me­di­ci­na ak­cen­ta­vo, kad kar­tu­my­nai pa­ša­li­na iš or­ga­niz­mo nuo­var­gio tok­si­nus, pa­ge­ri­na me­džia­gų apy­kai­tą, slo­pi­na žar­ny­ne pu­vi­mo pro­ce­sus.

Dau­giau to­kių ste­buk­lin­gų au­ga­lų nė­ra? Iš­gir­dęs to­kį klau­si­mą fi­to­te­ra­peu­tas tik nu­si­šyp­so­jo, au­ga­lams api­bū­din­ti jam daž­nai iš­sprūs­ta epitetai „pa­sa­kiš­kas, nuo­sta­bus, ste­buk­lin­gas“, apie kiek­vie­ną jų do­cen­tas ga­li pa­sa­ko­ti ko­ne po va­lan­dą.

 „Au­ga­lų kar­tu­my­nų, ku­rie vei­kia pa­našiai, yra daug: kar­tu­sis kie­tis (pe­ly­nas), tri­la­pis pup­laiškis, pa­pras­to­ji ta­ka­žo­lė, krau­ja­žo­lė, kar­tusis rūgtis, ba­li­nis aje­ras, vais­ti­nė šven­ta­garš­vė, skė­ti­nė šir­da­žo­lė. Pa­tar­ti­na šių au­ga­lų pre­pa­ra­tus var­to­ti pa­ti­rian­tiems stre­są, dir­ban­tiems sun­kų fi­zi­nį dar­bą ar kenks­min­go­mis są­ly­go­mis, ak­ty­viai spor­tuo­jan­tiems žmo­nėms. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad no­rin­tys bū­ti svei­ki tu­rė­tų mėg­ti kar­čią ar­ba­tą, nes kar­tu­my­nai slo­pi­na pu­vi­mo pro­ce­sus žar­ny­ne, šali­na tok­si­nus iš or­ga­niz­mo.“

O ko­kias vais­ta­žo­les jis lai­ko svar­biau­sio­mis, ko­kių va­sa­rą rei­kė­tų pri­si­rink­ti kiek­vie­nai šei­mai?

„Rei­kia kar­tu­my­nų, pa­pras­tų­jų kmy­nų, vais­ti­nių ra­mu­nių virški­ni­mui ge­rin­ti, kra­pų – krau­jo spau­di­mui re­gu­liuo­ti, kaš­to­no – krau­ja­gys­lėms stip­rin­ti; vais­ti­nių me­det­kų, pa­pras­tų­jų jo­nažolių, čiob­re­lių, smil­ty­ni­nių šla­mu­čių, ba­li­nių aje­rų, di­džių­jų ug­nia­žo­lių, kva­pių­jų ša­la­vi­jų – ap­si­sau­go­ti nuo mik­ro­bų; pa­pras­tų­jų kiaul­pie­nių, dir­vi­nių asiūk­lių, šer­mukšnių – va­ly­ti or­ga­niz­mą; val­go­mų­jų čes­na­kų ir pa­pras­tų­jų bit­krės­lių – va­ry­ti kir­mi­nams; vais­ti­nių va­le­ri­jo­nų, vie­na­pies­čių gu­do­be­lių, pa­pras­tų­jų apy­nių spur­gų, su­katžolių – ra­min­ti ner­vų sis­te­mą, re­gu­liuo­ti šir­dies krau­jo­ta­ką; erš­kėt­ro­žių, šal­ta­lan­kių, juo­dų­jų ser­ben­tų la­pų ir uo­gų – vi­ta­mi­nų at­sar­goms pa­pil­dy­ti“, – var­di­ja pašne­ko­vas. Pir­mo­ji žmo­ni­jos vais­ti­nė bu­vo pie­va ir miš­kas, jų tur­tai gali daug pa­dė­ti ir šian­dien. Be to, bio­lo­giškai ak­ty­vios au­ga­lų medžia­gos taip tar­pu­sa­vy­je su­si­ju­sios, kad tar­si su­kur­tos spe­cia­liai žmo­gaus or­ga­niz­mui pa­pil­dy­ti.

Pa­gi­ria­ma­sis žodis au­ga­lui

Au­ga­li­niai vais­tai su­da­ro 40 proc. vi­sų pa­sau­ly­je var­to­ja­mų vaistų. Šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­goms gy­dy­ti – 80 proc., ke­pe­nų ir tul­žies li­goms – 70 proc. Fi­to­te­ra­pi­niams vais­tams daž­nai nė­ra sin­te­ti­nių pa­kai­ta­lų, o jie tam tik­rais at­ve­jais ga­li pa­keis­ti sin­te­ti­nius, ypač tin­ka gy­dy­ti kvė­pa­vi­mo ta­kų ir virš­ki­ni­mo trak­to, ke­pe­nų, šir­dies, ner­vų li­gas, glei­vi­nes, krau­jo­ta­ką, ne­ri­mo bū­se­nas, šla­pim­ta­kių in­fek­ci­jas. Vais­ta­žo­lės var­to­ja­mos tie­sio­giai gy­dy­ti, ga­le­ni­nių pre­pa­ra­tų ga­my­bai, kaip ža­lia­va vais­tams, ga­li pa­pil­dy­ti ir ba­zi­nę te­ra­pi­ją.

„Žmo­gus yra gam­tos da­lis ir jo­je yra vis­ko, ko rei­kia mū­sų svei­ka­tai. Vais­ta­žo­lės – ide­a­lus vais­tas, jų struk­tū­ra to­kia pa­ti kaip ir mū­sų, prie au­ga­lų veik­lių­jų jun­gi­nių mū­sų or­ga­niz­mas adap­ta­vo­si per tūks­tant­me­čius. Au­ga­lai tu­ri vi­ta­mi­nų, mi­ne­ra­lų, ete­ri­nių alie­jų, rau­gų, pek­ti­nų ir ki­tų kom­po­nen­tų, bū­ti­nų nor­ma­liai or­ga­niz­mo veik­lai, ypač virš­ki­ni­mui, stip­ri­na ląs­te­lių at­si­nau­ji­ni­mą, pa­so­ti­na sau­lės ener­gi­ja ląs­te­lių bal­ty­mus, kai ku­rios tu­ri an­ti­mik­ro­bi­nių sa­vy­bių, pa­si­žy­mi biosti­mu­liuo­jan­čia ga­lia. Au­ga­lai vei­kia kom­plek­siš­kai, vie­nas ki­tą pa­pil­do, su­stip­ri­na. Dažnai dirb­ti­niai, net to­kios pat su­dė­ties jun­gi­niai nė­ra efek­ty­vūs“, – sa­vo pa­skai­to­se dažnai aiški­na medikas, pa­ste­bė­da­mas, kad au­ga­li­niai vais­tai re­čiau per­do­zuo­ja­mi, nes jų per­tek­lių or­ga­niz­mas leng­vai pa­ša­li­na.

Pa­sak jo, gam­ta nu­ma­tė, kad kiek­vie­na­me re­gio­ne bū­tų au­ga­lų, ku­rie gy­do ten gy­ve­nan­čius žmo­nes. Ki­tuo­se kraš­tuo­se, kur ki­toks sau­lės ak­ty­vu­mas, kur cir­ku­liuo­ja ki­ta ener­gi­ja, ir au­ga­lai vei­kia ki­taip. To­dėl ge­riau­sia gy­dy­tis sa­vo kraš­to au­ga­lais. Jų pas mus už­tek­ti­nai.

Žoli­nin­kas pa­ste­bi, kad žmo­nes ka­muo­jan­čios sun­kiai pa­gy­do­mos aler­gi­jos, gry­be­liai, virš­ki­ni­mo trak­to bei ke­pe­nų ne­ga­la­vi­mai daž­niau­siai yra ša­lu­ti­nio che­mi­nių vais­tų tok­si­nio po­vei­kio re­zul­tatas.

„Sin­te­ti­niai ir au­ga­li­niai vais­tai tu­ri ge­rų­jų ir sil­pnų­jų pu­sių, to­dėl ge­ras gy­dy­to­jas pa­cien­tą tu­rė­tų gy­dy­ti ir vie­nais, ir ki­tais. Už­de­gi­mams, in­fek­ci­nėms li­goms, in­fark­tams, ūmiems krau­ja­vi­mams gy­dy­ti yra pa­kan­ka­mai che­mi­niųvais­tų. Virš­ki­ni­mo trak­to, skran­džio bei dvy­li­ka­pirš­tės žar­nos, opos, ke­pe­nų, inks­tų, me­džia­gų apy­kai­tos li­goms, leng­voms hi­per­to­ni­jos for­moms, neu­ro­zei gy­dy­ti tin­ka na­tū­ra­lūs. Che­mi­niai vais­tai daž­niau­siai vie­ną or­ga­ną gy­do ki­to są­skai­ta, o fi­to­te­ra­pi­niai vei­kia švel­niai ir lė­tai, gy­do vi­są žmo­gaus or­ga­niz­mą kom­plek­siš­kai. Vais­ta­žo­lės yra pui­ki pro­fi­lak­ti­ka, ypač tin­ka vai­kams ir lė­ti­nėms li­goms gy­dy­ti. Jas ge­riau­siai rink­ti sau­lė­tą die­ną, po pie­tų“, – kal­ba do­cen­tas.

Ko­dėl ne vi­sa­da vei­kia?

Vais­ta­žo­lių ži­no­vas pa­ste­bi, kad svar­biau­sias gy­dy­mo tie­sas dar prieš 3000 me­tų su­for­mu­la­vo Ask­le­pi­jus: pir­miau­sia pa­de­da žodis, po to – au­ga­lai, vėliau – pei­lis. O Avi­ce­na dau­giau kaip prieš tūks­tant­me­tį ra­gi­no gy­dy­to­jus ne­si­gė­din­ti iš liau­dies me­di­ci­nos per­im­ti pa­ti­ki­mas prie­mo­nes.

Ar galima iš knygų mokytis var­to­ti vais­ti­nius augalus? Pa­sak fi­to­te­ra­peu­to, imant re­cep­tus iš se­nų šal­ti­nių ne­de­ra pa­mirš­ti, kad kas ti­ko ta­da, ga­li da­bar ne­tik­ti, nes daug kuo pa­si­kei­tė gam­tos ir žmo­gaus struk­tū­ra. Po­nas Juo­zas ypač abe­jo­ja, ar pro­tin­gas pa­ta­ri­mas kas­dien su­val­gy­ti po 2–3 čes­na­ko skil­te­les. Jo ete­ri­nis alie­jus yra la­bai stip­rus, vei­kia ke­pe­nis. Fi­to­te­ra­peu­to pa­žįs­ta­mas gy­dy­to­jas svei­kuo­lis, ku­ris ti­kė­jo­si su­lauk­ti šim­to me­tų, nu­mi­rė pen­kias­de­šimt tre­jų su­sir­gęs ke­pe­nų vė­žiu. Vie­na iš li­gos prie­žas­čių, pa­sak vais­ta­žo­lių ži­no­vo, ga­lė­jo bū­ti įpro­tis žie­mą va­sa­rą kas­dien su­val­gy­ti po ke­lias čes­na­ko skil­teles.

Daž­nai žmo­nėms, bė­do­jan­tiems, kad vais­ta­žo­lės jų ne­vei­kia, J. Va­si­liaus­kas pa­ta­ria pa­gal­vo­ti, ko­dėl taip yra, kur ir kaip jos bu­vo rink­tos, džio­vin­tos: „Or­ga­niz­mą gy­dy­mui rei­kia pa­ruoš­ti. Jei pa­ber­si grū­dus į pie­vą ir lauk­si der­liaus, nie­ko ge­ro ne­bus. Kai glei­vi­nės iš­bur­ku­sios, žmo­gus ge­ria vais­tus, bet jo­kio efek­to nėra, mat vais­ti­nės me­džia­gos pra­stai pa­si­sa­vi­na­mos, pra­ei­na kaip pro kiau­rą mai­šą ir pū­na, o ne gy­do.“

La­bai svarbu, ka­da ir kur au­ga­lai rink­ti.

„Kad vais­ti­niai au­ga­lai tu­rė­tų dau­giau mi­ne­ra­lų, juos rei­kė­tų rink­ti sau­lė­to­se pa­kal­nė­se, mat nuo kal­ve­lių lie­tus nu­plau­na dau­giau veik­lių­jų mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų. Vie­to­se, ku­rias pa­va­sa­rį už­lie­ja van­duo, au­gan­tys au­ga­lai su­kau­pia dau­giau mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, tad jie ver­tin­ges­ni. Pui­kūs ir miškuo­se su­rink­ti au­ga­lai, nes juos pa­sie­kia mažiau teršalų“, – sa­ko do­cen­tas.

Jis ne­pri­ta­ria nuo­mo­nei, kad au­ga­lų ne­ga­li­ma rink­ti mies­te, tik tai da­ry­ti rei­kė­tų nuo­ša­les­nė­se vie­to­se, to­liau nuo trans­por­to ir ki­tų tar­šos šal­ti­nių: „Mies­tuo­se au­gan­tys au­ga­lai gal kiek ir užteršti, bet juk ir mū­sų mais­tas, ap­lin­ka nė­ra ide­a­lūs. Tik pa­žiū­rė­kit, kiek mais­te vi­so­kių kon­ser­van­tų, sta­bi­li­za­to­rių, ki­tų kom­po­nen­tų su E rai­de, – va­di­na­si ne­ga­li­ma to­kio val­gy­ti? Ne­ga­li­ma gy­ven­ti užteršto­je ap­lin­ko­je?”

Žoli­nin­kas pa­ta­ria dau­giau dė­me­sio skir­ti mi­ty­bai, per­kant mais­to pro­duk­tus įdė­miai stu­di­juo­ti eti­ke­tė­se su­ra­šy­tas jų su­de­da­mą­sias da­lis. Šian­dien žmo­gui ne­va­lia pa­si­duo­ti sko­nio re­cep­to­rių ap­gau­lei, jei­gu val­gant at­ro­do, kad mais­tas yra ska­nus, ne­reiškia, kad jis – pil­na­ver­tis.

Vis tas stre­sas ir virški­ni­mas

Juo­zui Va­si­liaus­kui la­bai keb­lu kon­sul­tuo­ti li­go­nius, at­ėju­sius su ke­lio­li­ka ko­le­gų re­cep­tų ir klau­sian­čius, ar tiek che­mi­jos ne­pa­kenks.

„Ta­da pa­ta­riu pa­ban­dy­ti gy­dy­tis žoli­niais vais­tais, jei sa­vi­jau­ta pa­ge­rės, vėl ap­si­lan­ky­ti pas gy­dy­to­jus ir tar­tis, kad ma­žin­tų vais­tų do­zes ar juos nuim­tų. Ne­no­riu kiš­tis į tra­di­ci­nį gy­dy­mą. Kai su­si­tvar­ko virš­ki­ni­mas, krau­jo spau­di­mas, tvar­ko­si ir šir­dis, krau­ja­gys­lės, vi­sas or­ga­nizmas“.

Pa­čiam fi­to­te­ra­peu­tui retai ten­ka kreip­tis tra­di­ci­nės me­di­ci­nos pa­gal­bos.

„Viršuti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų, virški­ni­mo, stu­bu­ro, są­na­rių li­gos ne­kan­ki­na.Prieš ke­le­rius me­tus bu­vo pa­ki­lęs krau­jo spau­di­mas, iš­si­ty­ręs sužino­jau, kad pa­di­dė­jęs ir cho­les­te­ro­lio kie­kis krau­jy­je. Po­rą mė­ne­sių gydžiau­si sin­te­ti­niais vais­tais, pa­pil­dy­da­mas juos žoli­niais, po to pra­dė­jau dau­giau pa­si­kliau­ti žoli­niais. Ne kar­tą nu­si­pirk­da­vau che­mi­nių vais­tų, bet pa­dė­da­vau į ša­lį ir ne­var­to­jau.“

Ko­kia svar­biau­sia vi­sų li­gų prie­žas­tis – ner­vai ar su­tri­kęs virški­nimas?

„Tai mū­sų or­ga­niz­me la­bai su­si­ję. Kai ka­muo­ja ne­ri­mas, nuo­var­gis, trin­ka ir virš­ki­ni­mas, ki­tos or­ga­niz­mo funk­ci­jos. Dar prieš po­rą tūks­tant­me­čių ry­tie­čiai ži­no­jo, kad bai­mė pa­ra­ly­žiuo­ja inks­tų veik­lą, pyk­tis – ke­pe­nų, liū­de­sys – plau­čius, stre­sas – šir­dį ir krau­jo­ta­ką. Dėl ner­vų, stre­so su­si­da­ro ad­re­na­li­no per­tek­lius, ga­mi­na­si lais­vie­ji ra­di­ka­lai, ku­rie vei­kia vi­sas mū­sų ląs­te­les, tirš­tė­ja krau­jas, ma­žė­ja dar­bin­gu­mas, blo­gė­ja nuo­tai­ka, rūgš­tė­ja or­ga­niz­mas, su­si­da­ro opos, reu­ma­tas ir dau­gy­bė ki­tų li­gų“, – aiški­na medikas, pa­cien­tams dažnai patarian­tis gerti ir ho­me­o­pa­ti­nių vais­tų.

O kuo ho­me­o­pa­ti­ja ski­ria­si nuo fi­to­te­ra­pi­jos? Juo­zas Va­si­liaus­kas pa­ste­bi, kad fi­to­te­ra­pi­niais va­di­na­mi pa­ga­min­tie­ji iš au­ga­lų vais­tai. Ho­me­o­pa­ti­niai taip pat daž­niau­siai pa­ga­min­ti iš jų, re­čiau iš ki­tų na­tū­ra­lių pro­duk­tų, ta­čiau jie skies­ti, jų kon­cen­tra­ci­ja daug ma­žesnė.

Šei­mos gy­ve­ni­mo bū­das

Vais­ta­žo­lių ži­no­vas li­go­nių ne­ven­gia pa­mo­ky­ti ir ele­men­ta­rių re­flek­so­te­ra­pi­jos ir akup­re­sū­ros da­ly­kų. Pa­vyz­džiui, slo­guo­jant spau­dy­ti taš­kus prie no­sies spar­ne­lių, ap­snū­di­mą vy­ti stip­riu del­nų try­ni­mu ar ma­sa­žuo­jant to­ni­zuo­jan­tį taš­ką pa­smak­rė­je, o prieš mie­gą stip­riai pa­trin­ti pa­dus ma­sa­žuok­liu ar bent kie­tu šiurkš­čiu ki­li­mu.

„Mū­sų del­nai, pa­dai ir au­sys yra tar­si am­ba­sa­dos, ku­rio­se vi­si or­ga­nai tu­ri sa­vo at­sto­vy­bes, tad sti­mu­liuo­da­mi juos stip­ri­na­me ir vi­sų or­ga­nų veik­lą. Jei ku­ris nors or­ga­nas pa­žeis­tas, jo taš­kas del­nuo­se, pa­de ar au­sy­je bus skaus­min­gas“, – sa­ko fi­to­te­ra­peu­tas, pa­ste­bė­da­mas, kad šiuo klau­si­mu jo mo­ky­to­ja yra žmo­na Dan­guo­lė.

Ji aku­punk­tū­ra daž­nai gy­dė ir sū­nus. Vy­riau­sia­sis Aud­rius ta­po gy­dy­to­ju, vi­du­ri­ny­sis Vy­tau­tas – vais­ti­nin­ku, jau­niau­sia­sis Lai­mo­nas – tei­si­nin­ku.

Tie­sa, Aud­rius, Vy­tau­tas ir Lai­mo­nas svei­ka gy­ven­se­na ir liau­dies me­di­ci­na be­veik ne­si­do­mi. „Pa­pras­tai tuo su­si­rū­pi­na­ma ta­da, kai pri­spau­džia li­gos“, – pa­ste­bi Lie­tu­vos fi­to­te­ra­pi­jos cen­tro va­do­vas.

77 me­tų fi­to­te­ra­peu­tas džiau­gia­si „dar esąs mik­lus“. Ry­te ke­lia­si apie penk­tą – šeš­tą va­lan­dą, pa­si­mankš­ti­na, nu­si­prau­sia ir kaip vi­są am­žių pra­de­da dirb­ti. Su­ma­žė­ju­siu dar­bin­gu­mu ne­si­skun­džia. Do­cen­tas ra­šo dvy­lik­tą­ją sa­vo kny­gą apie vais­tin­ius au­ga­lus, bent 2–3 die­nas per sa­vai­tę va­ži­nė­ja kon­sul­tuo­ti žmo­nių ar skai­ty­ti pa­skai­tų, ko­ne du kar­tus per mė­ne­sį ap­su­ka po pu­sę Lie­tu­vos.

 „Da­rau be­veik vis­ką, ką siū­lo svei­ka gy­ven­se­na: mankš­ti­nuo­si, var­to­ju vais­tažoles, mais­to pa­pil­dus, pats pa­si­da­rau vais­ti­nių au­ga­lų mi­ši­nių, daug metų ne­var­to­ju cuk­raus, mėgs­tu me­dų. Pa­de­da ir ge­nai. Ma­no mo­čiu­tė žo­li­nin­kė gy­ve­no 102 me­tus, ma­ma – 92, tik tė­ve­lis žuvo jau­nas“, – sa­ko vais­ta­žo­lių ži­no­vas, pa­ste­bė­da­mas, kad bran­daus am­žiaus žmo­gus ne­tu­rė­tų steng­tis at­ro­dy­ti jau­nas, o tik bū­ti kuo svei­kes­nis ir gy­vy­bin­ges­nis.

Fi­to­te­ra­peu­tas la­bai dė­kin­gas žmo­nai, ku­ri yra ben­dra­min­tė, rū­pi­na­si šei­mos mi­ty­bos na­tū­ra­lu­mu, pil­na­ver­tiš­ku­mu, pro­duk­tų de­ri­ni­mu. Pa­sak Dan­guo­lės ir Juo­zo Va­si­liaus­kų, lie­tu­viai ne­su­pran­ta pa­pil­dų, ku­rie žmo­gui duo­da trūks­ta­mų me­džia­gų, reikš­mės. Jie pri­me­na spau­do­je skelb­tą in­for­ma­ci­ją, kad de­vy­ni iš dešim­ties ja­po­nų vartoja pa­pil­dus. Ja­po­ni­jo­je mais­tas la­bai iš­tir­tas, val­gy­da­mi žmo­nės tie­siog pa­skai­čiuo­ja, ko­kių me­džia­gų ga­vo, o trūks­ta­mas pa­pil­do mais­to pa­pil­dais. Štai ir re­zul­ta­tas: nors ja­po­nai gy­ve­na la­bai už­terš­to­je ap­lin­ko­je, jų am­žius il­giau­sias pa­sau­ly­je.

Juo­zo Va­si­liaus­ko pa­ta­ri­mai

Nuo slo­gos

Pra­si­dė­jus slo­gai rei­kė­tų ger­ti daug vais­ti­nių ar­ba­tų (ypač vais­ti­nių me­det­kų, ra­mu­nių, pa­pras­tų­jų rau­do­nė­lių) ir jo­mis iš­si­plau­ti nosį.

 Į del­ną įsi­pil­ki­te ar­ba­tos, už­spaus­ki­te pirš­tu vie­ną šner­vę, o ki­ta įtrau­ki­te ar­ba­tos. Į no­sį la­šin­ki­te pra­skies­tų alavijo (ali­jo­šiaus) ar plunks­ni­nės ka­lan­kės (pa­leis­tu­vės) sul­čių.

Kai skau­da ger­klę

Pa­si­da­ry­ki­te stip­rios vais­ti­nių me­det­kų ar ša­la­vi­jų ar­ba­tos ir ja ska­lau­ki­te ger­klę.

Ly­gio­mis da­li­mis su­maišyki­te lie­pų žie­dus, pa­pras­tų­jų avie­čių la­pus, pa­pras­tų­jų čiob­re­lių ir vais­ti­nių me­li­sų, pel­ki­nių vin­gio­rykščių, vais­ti­nių ša­la­vi­jų žo­lę. Šaukš­tą šio mi­ši­nio už­pli­ky­ki­te stik­li­ne verdančio van­dens (ge­riau­sia ter­mo­se), pa­li­ki­te 20–30 mi­nu­čių pri­trauk­ti, per­koš­ki­te ir ger­ki­te po pu­sę stik­li­nės 4 kar­tus per die­ną.

Nuo ko­su­lio

Ly­gio­mis da­li­mis su­maišyki­te vais­ti­nių ra­mu­nių, čiob­re­lių žo­lę, pla­čia­la­pių gys­lo­čių la­pus ir saldymedžio šak­nis. Šaukš­tą šio mi­ši­nio už­pli­ky­ki­te stik­li­ne verdančio van­dens (ge­riau­sia ter­mo­se), pa­li­ki­te va­lan­dai pri­trauk­ti ir ger­ki­te 3–4 kar­tus per die­ną.

Or­ga­niz­mui va­ly­ti

Ly­gio­mis da­li­mis su­maišyki­te kiaul­pie­nių, var­na­lė­šų šak­nis, beržų la­pus, di­džių­jų dil­gė­lių, tri­spal­vių našlai­čių žolę. Šaukš­tą šio mi­ši­nio už­pli­ky­ki­te stik­li­ne verdančio van­dens (ge­riau­sia ter­mo­se), pa­li­ki­te va­lan­dai pri­trauk­ti ir ger­ki­te 3–4 kar­tus per die­ną.

Virški­ni­mui ge­rin­ti

Ly­gio­mis da­li­mis su­maišyki­te pa­pras­tų­jų šal­tekšnių žie­vę ir didžių­jų dil­gė­lių la­pus, pu­sę da­lies vais­ti­nių šala­vi­jų la­pų. Šaukš­tą mi­ši­nio už­pli­ky­ki­te stik­li­ne verdančio van­dens (ge­riau­sia ter­mo­se), pa­li­ki­te 20–30 mi­nu­čių pri­trauk­ti, per­koš­ki­te ir ger­ki­te po pu­sę stik­li­nės ry­te ir va­ka­re.

Už­kie­tė­jus vi­du­riams

Ly­gio­mis da­li­mis su­maišyki­te šal­tekšnių žo­lę, bla­ki­nių ka­len­drų, kmy­nų vai­sius, pi­lia­rožių šak­nis. Šaukš­tą šio mi­ši­nio už­pli­ky­ki­te stik­li­ne verdančio van­dens (ge­riau­sia ter­mo­se), pa­li­ki­te va­lan­dai pri­trauk­ti ir ger­ki­te 3–4 kar­tus per dieną.

Mie­gui ge­rin­ti

Se­nas pa­ti­ki­mas vais­tas yra vais­ti­niai va­le­ri­jo­nai. Jie ra­mi­na, ša­li­na ne­mi­gą. Pa­dė­ti ga­li ir vais­ti­nių me­li­sų, ra­mu­nių, pa­pras­tų­jų su­kat­žo­lių, pi­pir­mė­čių žo­lė, pa­pras­tų­jų apy­nių spur­gai. Ypač efek­ty­vu ke­lis au­ga­lus var­to­ti kar­tu, ta­da jie pa­pil­do vie­nas ki­tą. Ge­riant ra­mi­na­mą­sias ar­ba­tas pra­var­tu at­lik­ti ir ra­mi­nan­čius kvė­pa­vi­mo pra­ti­mus, van­dens pro­ce­dūras.

Su­maišyki­te   ly­gio­mis da­li­mis vais­ti­nių va­le­ri­jo­nų šak­nias­tie­bius, pa­pras­tų­jų apy­nių spur­gus ir pi­pir­mė­čių la­pus, du šaukš­tus šių vais­ta­žo­lių mi­ši­nio už­pli­ky­ki­te stik­li­ne ver­dan­čio van­dens, palikite 3–4 va­lan­das pritraukti, nu­koški­te ir ger­ki­te po pu­sę stik­li­nės 2 kar­tus per die­ną prieš val­gį.

Ar­ba ly­gio­mis da­li­mis su­maišyki­te pa­pras­tų­jų apy­nių spur­gus, vais­ti­nių va­le­ri­jo­nų šak­nis, vais­ti­nių me­li­sų ir su­katžolių žo­lę. Šaukš­tą mi­ši­nio už­pli­ky­ki­te stik­li­ne verdančio van­dens (ge­riau­sia ter­mo­se), pa­li­ki­te 20–30 mi­nu­čių pri­trauk­ti, per­koš­ki­te ir ger­ki­te po pu­sę stik­li­nės ry­te ir va­ka­re.

Pui­kiai at­pa­lai­duo­ja ir vais­ta­žo­lių vo­nios. Su džio­vin­tų vais­ti­nių me­li­sų, ra­mu­nių, pi­pir­mė­čių, su­katžolių žolės ar apy­nių spur­gų nuo­vi­ru pa­ruošta vo­nia ge­rai at­pa­lai­duo­ja, tin­ka neu­ro­zės, mig­re­nos at­ve­jais. Su vais­ti­nių ra­mu­nių ir ma­ža­la­pių lie­pų žie­dų nuo­vi­ru pa­ruoš­ta vo­nia ra­mi­na, at­pa­lai­duo­ja, ypač nau­din­ga va­ka­re, su­ir­zus, per­si­dir­bus ar nu­sil­pus. Aro­ma­ti­nė­mis vo­nio­mis re­ko­men­duo­ja­ma pa­le­pin­ti sa­ve 2–3 kar­tus per sa­vai­tę. 

Kaip stip­rin­ti imu­ni­te­tą

Or­ga­niz­mo stip­ri­ni­mas yra nuo­la­ti­nis dar­bas. Bū­ti­na pa­kan­ka­mai mie­go­ti, pa­si­vaikš­čio­ti gry­na­me ore ir bū­ti ge­rai nu­si­tei­ku­siam, ge­rin­ti ke­pe­nų, virš­ki­ni­mo funk­ci­ją, kad or­ga­niz­mas ge­riau ko­vo­tų su vi­ru­sais. Rei­kia val­gy­ti svo­gū­nų, čes­na­kų, daug dar­žo­vių, vai­sių. Imu­ni­te­tą stip­ri­na raus­va­žie­dės ežiuo­lės, ber­žo la­pai, bi­čių pro­duk­tai, an­ti­ok­si­dan­tai, na­tū­ra­lus mais­tas.

Pum­pu­rų ar­ba­ta

Pa­va­sa­rį 5–10 beržų, avie­čių ir lie­pų pum­pu­rus už­plikykite puse stiklinės ver­dan­čio van­de­ns, pa­lai­ky­ki­te 10 mi­nu­čių pri­trauk­ti ir tu­rė­si­te imu­ni­te­tą stip­ri­nan­čios ar­ba­tos.

Juo­za­po ar­ba­ta

Ly­gio­mis da­li­mis su­maišyki­te pa­pras­tų­jų erš­kė­čių, šal­ta­lan­kių, di­džių­jų dil­gė­lių, juo­dų­jų ser­ben­tų, pa­pras­tų­jų žemuo­gių la­pus. Šaukš­tą šio mi­ši­nio už­pli­ky­ki­te stik­li­ne verdančio van­dens (ge­riau­sia ter­mo­se), pa­li­ki­te va­lan­dai pri­trauk­ti ir ger­ki­te 3–4 kar­tus per die­ną.

Kiaul­pie­nių stip­ry­bė

Pri­si­rin­ki­te pa­pras­tų­jų kiaul­pie­nių žie­dų ir su­sluoks­niuo­ki­te juos stik­lai­ny­je su me­du­mi. Šį vais­tą lai­ky­ki­te šal­dy­tu­ve, val­gy­ki­te jo po šaukš­te­lį 3 kar­tus per die­ną or­ga­niz­mui stip­rin­ti ir va­ly­ti.

© Visos teisės saugomos 2023