Ri­ta Bal­sevi­čiū­tė

Per­duo­si­me ar pa­mir­ši­me vais­ta­žo­li­nin­kys­tės tra­di­ci­jas

Istorikė Ri­ta Bal­se­vi­čiū­tė, stip­ry­bės pa­slap­čių be­si­se­mian­ti ir ki­tiems ją da­li­nan­ti iš se­ne­lių ir pro­se­ne­lių lo­by­no, ti­ki, kad vais­ta­žo­lės daž­nai ga­li pa­keis­ti che­mi­nius vais­tus. 

Gre­ta Stak­liš­kių, Jo­ga­li­nos kai­me (Prie­nų r.), gy­ve­nan­ti Ri­ta Bal­sevi­čiū­tė sa­ve va­di­na is­to­ri­ke, et­no­gra­fe, žo­li­nin­ke, kar­tais – ir ra­ga­na. Ji dir­ba Aukštadvario regioniniame parke ir jau dvi­de­šimt me­tų do­mi­si liau­dies me­di­ci­na bei ve­te­ri­na­ri­ja. Lie­tu­vos lo­ka­li­nės is­to­ri­jos stu­di­jas baigusi mo­te­ris kas­met šil­tuo­ju me­tų lai­ku  kai­muo­se už­ra­ši­nė­ja sak­mes, pa­da­vi­mus, vaiz­din­gus po­sa­kius, kai­mų kil­mės is­to­ri­jas, žmo­nių pri­si­mi­ni­mus apie se­niū­ni­jo­je vy­ku­sius at­lai­dus, tal­kas, liau­dies me­di­ci­ną ir ve­te­ri­na­ri­ją. Ką su­ži­no, sten­gia­si iš­ban­dy­ti. Pa­sak jos, liau­dies me­di­ci­na rei­ka­lin­ga ir šian­die­ni­niam žmo­gui, lei­džia su­sir­gus ne­sku­bė­ti grieb­tis vais­tų, o keis­ti juos vais­ti­niais au­ga­lais. Taip da­ry­ti Ri­tą ra­gi­na ir se­ne­lių, pro­se­ne­lių pa­tir­tis.  

 Tra­di­ci­jų per­da­vi­mas

Už­ra­ši­nė­da­ma se­nų žmo­nių pri­si­mi­ni­mus Ri­ta vi­sa­da pa­klau­sia, ar jie ne­ži­no ko­kių už­kal­bė­ji­mų, bur­tų, kaip gy­dė­si au­ga­lais. Mat šiais klau­si­mais žmo­nės ne­lin­kę kal­bė­ti, tik iš­pa­sa­ko­ję, ką at­si­me­na iš vai­kys­tės, pa­ro­dę se­nus ra­kan­dus ir au­di­nius, daž­nai pra­si­ta­ria, kad „bu­vo ir to­kių špo­sų...“ Nors vais­ti­nių au­ga­lų rin­ki­mo ir gy­dy­mo­si jais mū­sų se­ne­liai ne­lai­kė tik pokš­tais: ko­ne vi­sos šei­mi­nin­kės dar­že­liuo­se au­gin­da­vo di­džių­jų de­be­sy­lų, die­me­džių, ša­la­vi­jų, de­dešvų, pri­si­rink­da­vo įvai­rių au­ga­lų mė­sos ga­mi­niams gar­din­ti, kmy­nų, mė­tų dė­da­vo į sū­rius, nuo per­ša­li­mo dau­gu­ma šei­mų tu­rė­da­vo avie­čių sta­ga­rų ar lie­pų žie­dų.

Ar tuo do­mė­tis Ri­tą ska­ti­na spe­cia­ly­bė?

„Tai – po­mė­gis, ne tik ty­ri­nė­ja­ma liau­dies kul­tū­ros da­lis, ku­rią no­riu pa­žin­ti ir ap­ra­šy­ti, kad su se­nai­siais kai­mo gy­ven­to­jais ne­nu­ei­tų į ne­bū­tį. Ir dirb­da­ma pa­sų po­sky­ry­je, Stak­liš­kių kul­tū­ros cen­tre, Prienų kraš­to muziejuje ras­da­vau pro­gų su žmo­nė­mis pa­si­kal­bė­ti apie tai. Ypač kai ko­kiais nors rei­ka­lais tek­da­vo iš­va­žiuo­ti į kai­mus“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Užrašytus pa­sa­ko­ji­mus  ji kau­pia ir ti­ki­si per­duo­ti kraš­to mu­zie­jui ar res­pub­li­ki­nių mu­zie­jų fon­dams.  „Ver­smės“ lei­dyk­los ren­gia­mai mo­nog­ra­fi­jai apie Stak­liš­kes ji ra­šo ra­ši­nius apie gim­to­jo Kriš­ta­piš­kių kai­mo is­to­ri­ją ir liau­dies ve­te­ri­na­ri­ją Stak­liš­kių apy­lin­kė­se. 

Žo­li­nin­kų di­nas­ti­ja

Abi Ri­tos se­ne­lės bu­vo žo­li­nin­kės. Tė­vo mo­ti­na Ona buvo tik­ra žo­li­nin­kė, ga­lėjusi gy­dy­ti žmo­nes, o ma­mos ma­ma Ja­ni­na – pa­gel­bė­da­vo tik pa­ta­ri­mais. Mat Ona šei­mo­je bu­vo jau­niau­sia, ma­mos ma­ma šei­mo­je bu­vo an­tra, o pa­gal tra­di­ci­jas per­im­ti vais­ta­žo­lių pa­slap­tis ir bū­ti žo­li­nin­ke ga­lė­jo tik vy­riau­sias ar­ba jau­niau­sias šei­mos vai­kai.

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad jos mo­čiu­tė Ja­ni­na bu­vo ir siu­vė­ja, o ji, ty­laus bū­do mer­gai­tė, daž­nai pa­dė­da­vo jai ap­mė­ty­ti dra­bu­žių siū­les, at­lik­ti ki­tus kruopš­tu­mo rei­ka­lau­jan­čius dar­bus. To­dėl pas siu­vė­ją at­ėju­sios mo­te­rys ne­va­ry­da­vo Ri­tos ša­lin, nors liau­dies pe­da­go­gi­ka rei­ka­la­vo, kad su­au­gu­siems kal­ban­tis vai­kų gre­ta ne­bū­tų. Taip ji ir iš­gir­do daug mo­te­riš­kų iš­pa­žin­čių, liau­dies pe­da­go­gi­kos per­liu­kų, pa­sa­ko­ji­mų, kaip gy­dy­ti įvai­rias li­gas.

Istorikė pri­si­me­na, kaip vaikš­čio­da­vo su mo­čiu­tė­mis po lau­kus ir rink­da­vo įvai­rius au­ga­lus. „Tas nuo to, ši­tas nuo ano, vai­ke­li“, – ro­dė ir pa­sa­ko­jo Ri­tai tai vie­na, tai ki­ta se­ne­lė.

 Se­ne­lės mo­kė prieš ski­nant au­ga­lo la­pus pa­trin­ti ir pa­uos­ty­ti ar­ba au­ga­lą iš­rau­ti su šak­ni­mis ir ge­rai ap­žiū­rė­ti, mat ne­ma­žai jų yra pa­na­šūs, o žmo­gus, su­pai­nio­jęs, tar­kim, pa­pras­tą­ją trū­ka­žo­lę su  nuo­din­gą­ja nuo­ka­na, leng­vai ga­lė­jo ir į aną pa­sau­lį nu­ke­liau­ti.

O mer­gai­tei pa­tik­da­vo po lau­kus brai­dy­ti ir su su­au­gu­siaisiais žo­liau­ti. To­dėl jei Ri­tos ne­bū­da­vo na­mie, tė­vai ar se­ne­liai ne­abe­jo­da­vo, kad Ro­zal­ka, taip ją mė­go va­din­ti mo­čiu­tės, brai­do po lau­kus.  Nuo ta­da Ri­ta ir įsi­dė­mė­jo  ne tik žo­le­lių pa­va­di­ni­mus, bet ir kaip jas pa­ruošti, kam ir ka­da var­to­ti rei­kia.  

Ką sa­ko au­ga­lų pa­va­di­ni­mai

Nors, re­gis, ne­bu­vo po­rei­kio vis­ko at­si­min­ti, tos kal­bos, pa­sa­ko­ji­mai li­ko gi­liai at­min­ty­je. Pa­ti vais­ta­žo­les var­to­ti pra­dė­jo su­lau­ku­si tris­de­šim­ties. „Ma­tyt, tam žmo­gus tu­ri su­bręs­ti“, – sa­ko mo­te­ris.

Ji pa­ste­bi, kad mū­sų se­no­liai ne­ži­no­jo bo­ta­ni­nių au­ga­lų pa­va­di­ni­mų, va­di­no juos ki­tais, liau­diš­kais var­dais. Daž­nai jie (šir­da­žo­lė, krau­ja­žo­lė, kau­la­žo­lė) įvar­dy­da­vo, nuo ko­kių li­gų tas au­ga­las žmo­gui pa­de­da. Daug au­ga­lų pa­va­di­ni­mų su­si­ję su kiš­kiu, šu­nimi ir ka­ti­nu, ki­tais žmo­nes su­pu­siais gy­vū­nais (iš­skir­ti­nai daug  – su vil­ko, la­bai ga­lin­go, plėš­raus žvė­ries var­du: vil­ko pu­pos, vil­ko  žir­niai, vil­ko  nas­rai, vil­kau­o­gės). Toks pa­va­di­ni­mas įspė­da­vo, kad su šiais au­ga­lais rei­kia elg­tis la­bai at­sar­giai, jų rei­kia sau­go­tis kaip vil­ko.

Ri­ta  įsi­ti­ki­nu­si, kad šie pa­va­di­ni­mai me­na ar­cha­ji­nius lai­kus, kai žmo­gus dar­niai gy­ve­no su gam­ta, au­ga­lus gre­ti­no su gy­vū­nais. Iš lū­pų į lū­pas per­duo­da­muo­se liau­dies me­di­ci­nos re­cep­tuo­se yra ir daug tar­si už­ko­duo­tų da­ly­kų, au­ga­lai įvar­di­na­mi tik to­se vie­to­se nau­do­tais pa­va­di­ni­mais. „Kaip vi­si me­džiai gi­rio­je skir­tin­gi, kaip nė­ra dvie­jų vie­no­dų žmo­nių, taip ir skir­tin­go­se vie­to­se rink­tos tos pa­čios vais­ta­žo­lės vei­kia ne­vie­no­dai“, – įsi­ti­ki­nu­si istorikė.

Žo­le­lė­mis mo­te­ris gy­do­si įvai­rias li­gas. Ji ti­ki, kad jo­mis ga­li­ma iš­gy­dy­ti ir to­kias, prieš ku­rias tra­di­ci­nė me­di­ci­na daž­nai bū­na be­jė­gė. Ta­čiau  kai­mo žo­li­nin­kių di­nas­ti­jos at­sto­vė ne­sle­pia, kad vi­sų li­gų ir li­go­nių jo­mis ne­iš­gy­dy­si. Pa­sak jos, no­rin­čiam pra­dė­ti vais­ti­niais  au­ga­lais gy­dy­tis žmo­gui pa­kan­ka ži­no­ti ir pri­si­rink­ti 5–10 rū­šių vais­ti­nių au­ga­lų.  

Se­ne­lių per­duo­tos tai­syk­lės

Ri­ta Bal­se­vi­čiū­tė kas­met pri­si­ren­ka apie tris­de­šim­ties rū­šių vais­ta­žo­lių. Ne po daug,  kiek ga­li pri­reik­ti jai pa­čiai ir dar šiek tiek  at­sar­gų, kiek ga­li tin­ka­mai iš­džio­vin­ti ir lai­ky­ti. Pa­sak Lietuvos lokalinės istori­jos spe­cia­lis­tės, kai mė­nu­lis dy­la, ma­žė­ja, au­ga­lo jė­ga per­ei­na į šak­nis, ta­da jį ir  rei­kia kas­ti, per pil­na­tį au­ga­lo jė­gos kau­pia­si žie­duo­se ir la­puo­se, ta­da juos ir rei­kia rink­ti. O iš­džio­vin­tus au­ga­lus svar­bu lai­ky­ti dro­bi­niuo­se mai­še­liuo­se, kad ne­su­pe­ly­tų.

Žo­li­nin­kas tu­ri ne tik ge­rai ži­no­ti vie­tas, kur au­ga re­tes­ni au­ga­lai, bet ir daug tai­syk­lių, ku­rio­mis de­ra va­do­vau­tis.

„Tam, kad vais­ta­žo­lės veik­tų, bū­ti­na žino­ti, per ko­kią mė­nu­lio fa­zę jas de­ra rink­ti. Esa­ma la­bai spe­ci­fi­nių rei­ka­la­vi­mų, tar­kim, kad žo­liau­jant  šu­nų ar ki­tų gy­vū­nų bal­sų ne­si­gir­dė­tų, jų ne­si­ma­ty­tų. Nors iš pir­mo žvilgs­nio šie rei­ka­la­vi­mai at­ro­do ne­pra­smin­gi, ta­čiau taip nė­ra. Jais sie­kia­ma, kad vais­ti­niai au­ga­lai bū­tų ren­ka­mi la­bai ato­kio­se, šva­rio­se vie­to­se“, – liau­dies me­di­ci­nos sub­ti­ly­bes aiš­ki­na pa­šne­ko­vė.

Už pa­ta­ri­mus, kaip gy­dy­tis vais­ti­niais au­ga­lais ir už duo­tas vais­ta­žo­les Ri­ta pi­ni­gų ne­pra­šo. Pa­sak jos, žo­li­nin­kas ne­tu­ri tei­sės no­rė­ti, juo la­biau sa­ky­ti, kiek jam tu­ri bū­ti at­ly­gin­ta. Kiek žmo­gus pa­lie­ka, tiek ga­na. Jei žo­li­nin­kas ar už­kal­bė­to­jas pra­šo at­ly­gio, dar­bas daž­niau­sia bū­na per nie­ką.

 Ko­dėl žo­li­nin­kes lie­tu­viai lin­kę va­din­ti ži­niuo­nė­mis, ra­ga­no­mis?

„Ži­no­ti, re­gė­ti – reiš­kia šiek tiek dau­giau ži­no­ti ir nu­jaus­ti ne­gu ki­ti. Net kal­bi­nin­kai taip aiš­ki­na šių žo­džių kil­mę. Ne­gi tai blo­gai? Ži­niuo­nė ar ra­ga­na – tai pa­ta­rė­ja ko­kiu nors klau­si­mu, ra­gi­nan­ti kaž­ko im­tis, kaž­ką keis­ti ir da­ry­ti”, – ma­no Ri­ta.

   O kaip ji pa­ti jau­čia­si pa­va­din­ta ra­ga­na?

  „Kaip ir ama­ti­nin­kė, ku­ri iš­ma­no, kaip kaž­ką pa­da­ry­ti ar tai­sy­ti”, – šyp­so­si iš­raiš­kin­gų juo­dų akių mo­te­ris. 

 Mo­ka sa­ky­ti „ne“

 Ri­ta, kaip žo­li­nin­kė, kas­met da­ly­vau­ja įvairiuose ren­gi­niuose. „Ma­lo­nu, kai žmo­nės klau­si­nė­ja, do­mi­si vais­ta­žo­lė­mis, ypač kai jau­ti, kad tos ži­nios jiems rei­ka­lin­gos ir bus pa­nau­do­tos“, – sa­ko mo­te­ris.

 Ta­čiau ji ne­mėgs­ta, kai ją pri­sta­to tik kaip žo­li­nin­kę – juk ji is­to­ri­kė, Aukštadvario regioninio parko kultūrologė, pui­kiai ži­nan­ti se­ną­sias tra­di­ci­jas. Pa­sak jos, žo­li­nin­kys­tė – vie­na iš et­no­kul­tū­ros da­lių, jai ge­rai pa­žįs­ta­ma ne tik iš pa­sa­ko­ji­mų, bet ir kaip šei­mos tra­di­ci­jų da­lis.

Ra­ši­nių apie sa­ve, kaip apie žo­li­nin­kę, ji bi­jo ir to­dėl, kad po jų ko­ne kas­dien kas nors skam­bi­na ir pra­šo pa­dė­ti. Daž­nai ir ne vie­nam žmo­gui, o vi­sai gi­mi­nei.

„Žmo­nės apie žo­li­nin­kus su­ži­no­da­vo vie­ni iš ki­tų. Pa­dė­jo vie­nam, tas ki­tam pa­sa­kė, taip ir dau­gė­da­vo lan­ky­to­jų. Bet ka­dai­se žmo­nės gy­ve­no sės­liai, ši  in­for­ma­ci­ja pla­čiai ne­pa­sklis­da­vo – po vie­ną, ki­tą apy­lin­kę. Da­bar – kas ki­ta. Po kiek­vie­no ra­ši­nio su­lau­kiu bū­rio žmo­nių. O pa­dė­ti ne­ga­liu, ne­tu­riu nei lai­ko, nei jė­gų, nei vais­ta­žo­lių. Ir žo­liau­ti lai­ko be­veik ne­li­ko, juk ir dir­bu, ir mo­kiau­si, ketinu mokytis toliau“, – sa­ko jo­ga­li­nie­tė.

Tad pa­gal­bos pra­šan­čių­jų skam­bu­čiai jos vi­sai ne­džiu­gi­na, ji pri­vers­ta daž­nai sa­ky­ti „ne“, nors liau­dies tra­di­ci­jos ir ra­gi­na to ne­da­ry­ti. 

Li­gos pras­mė

Et­no­gra­fė įsi­ti­ki­nu­si, kad li­ga – tai sig­na­las, kad kaž­kas žmo­gaus or­ga­niz­me pa­var­go, kaž­ko­kia da­le­lė šlub­čio­ja. Jei­gu taip nu­ti­ko, su­trin­ka vi­sas or­ga­niz­mas,  kaž­ką bū­ti­na keis­ti. Svar­bu ieš­ko­ti ne­ga­la­vi­mo prie­žas­ties, ant­raip vis­kas ga­li baig­tis blo­gai.

„Padėti žmo­gui gy­ti – la­bai su­dė­tin­ga. Vie­nam li­go­niui vien vais­ta­žo­lių už­ten­ka, ki­tam, ser­gan­čia­jam ta pa­čia li­ga – jų ma­ža. Žmo­nės pa­pras­tai vais­ta­žo­lių ne­pa­žįs­ta ir ne­tu­ri, ti­ki­si, kad žo­li­nin­kas  duos, o šis juk – ne ste­buk­la­da­rys ar fab­ri­kas“, – sa­ko jo­ga­li­nie­tė, pa­ste­bė­da­ma, kad žo­li­nin­kui la­bai svar­bu ži­no­ti, kaip se­ka­si gy­ti jo kon­sul­tuo­tam žmo­gui – taip kau­pia­ma pa­tir­tis, ži­nios, stip­rė­ja pa­si­ti­kė­ji­mas.

Pa­sak jos, liau­dies me­di­ci­nos ir ve­te­ri­na­ri­jos tra­di­ci­jos Prie­nų ra­jo­ne yra ga­jos. Vaikš­čio­da­ma po kai­mus prieš ke­lio­li­ka me­tų, vi­sa­da ras­da­vo mo­te­rų, ku­rios pa­ro­dy­da­vo ry­šu­liu­kus kur nors su­ka­bin­tų vais­ta­žo­lių. „Taip ma­no ma­ma, mo­čiu­tė da­rė,  ir aš pri­si­ren­ku”, – daž­nai iš­tar­da­vo mo­te­rys.

 Da­bar to­kių žo­li­nin­kių kai­muo­se Ri­ta jau ne­su­tin­ka. Daž­niau ma­to iš mies­tų at­va­žia­vu­sias mo­te­ris, ku­rios pri­si­ren­ka vie­nų ar ki­tų žo­ly­nų, aiš­kin­da­mos, kad vie­ni pra­vers nuo vie­nos, ki­ti – nuo ki­tos li­gos ar­ba pa­keis par­duo­tu­vė­se per­ka­mą ar­ba­tą ir ma­lo­niai šil­dys na­miš­kius šal­tuo­ju me­tų lai­ku.

Pa­sak istorikės, da­bar esa­me ties ri­ba: ar­ba su­ge­bė­si­me per­duo­ti se­ną­sias žo­lia­vi­mo tra­di­ci­jas, ar­ba jos bus pa­mirš­tos. Jau ženg­tas žings­ne­lis tra­di­ci­jų už­marš­ties link, ban­dy­mas jas at­gai­vin­ti kiek vė­luo­ja. 

Ne­įpras­tas gė­ly­nas prie na­mų

Daržely­je prie Ri­tos na­mo au­ga vais­ti­nis va­le­ri­jo­nas, mė­ly­na­sis pa­le­mo­nas, di­dy­sis de­be­sy­las, die­me­dis, vais­ti­nis bi­jū­nas, smid­ras, de­dešvos. Čia yra vie­tos  bit­krės­lei, vais­ti­niams iso­pui (juo­zažolei) ir šala­vi­jui, gels­vei, raus­važie­dei ežiuo­lei, sti­mu­liuo­jan­čiai imu­ni­nę sis­te­mą, žie­mi­nėms bul­vėms – to­pi­nam­bams, ku­rias ji var­to­ja cuk­raus kie­kiui krau­jy­je mažin­ti. Čia pat ir mar­gai­nis, ku­rio sėk­los skir­tos ke­pe­nų li­goms gy­dy­ti. Die­me­džio ant­pi­lais Ri­ta gy­do žar­ny­no li­gas ir vi­du­ria­vi­mą, de­be­sy­las ir  de­dešvos, pi­lia­ro­žė­s, šia­me krašte pi­lia­ra­to­mis va­di­na­mos, pa­de­da nuo bron­chi­to. Šala­vi­jas gy­do ger­klę, kaš­ta­vo­las (vais­ti­nė tau­kė) – kau­lų li­gas, pe­ri­as­tu­po (bal­to­sios brie­nės) kom­pre­sai –  są­na­rių skaus­mus, su­stin­gi­mą. Iš smid­ro spyg­lių Ri­ta pa­va­sa­rį ruo­šia už­pil­ti­nes inks­tams gy­dy­ti. 

Ji yra ban­džiu­si prie na­mų au­gin­ti ir iš rais­to par­si­neš­tų žo­lių, ta­čiau pa­ste­bė­jo, kad iš jų pa­ga­min­ti vais­tai vei­kia sil­pniau ne­gu iš iš­au­gu­sių na­tū­ra­lio­se au­gim­vie­tė­se.  

Ke­lios pa­sta­bos

Ri­ta Bal­se­vi­čiū­tė ne­abe­jo­ja, kad pa­žin­da­mi vais­ta­žo­les daug žmo­nių ga­lė­tų jo­mis gy­dy­tis pa­tys ir gy­dy­ti na­miš­kius. Su­pran­ta­ma, tu­rė­tų  rink­ti ir nau­do­ti tik tuos vais­ti­nius au­ga­lus, ku­rie nė­ra tok­siš­ki. Pir­miau­sia kmy­nų, čiob­re­lių, rau­do­nė­lių, ta­ka­žo­lių, vais­ti­nių ra­mu­nių, me­li­sų, dil­gė­lių, dir­vi­nių asiūk­lių žo­lės, jaz­mi­nų žie­dų ir la­pų, ber­žo la­pų. Ir tu­rė­tų ti­kė­ti, kad au­ga­lai ga­li pa­dė­ti, ne­gal­vo­ti, kad jie – tik gy­vu­liams šer­ti skir­tas šie­nas.

Ko­dėl me­di­kai pa­cien­tams  iš kar­to siū­lo che­mi­nius vais­tus, o ne vais­ta­žo­lių ar­ba­tas? „Tab­le­tės grei­čiau duo­da re­zul­ta­tų. Ma­nau, kad me­di­ci­nos stu­den­tai ne­gau­na pa­kan­ka­mai fi­to­te­ra­pi­jos ži­nių, be to, far­ma­ci­jos įmo­nės įvai­riais bū­dais sie­kia už­sitik­rin­ti kuo di­des­nį pel­ną“, – ma­no istorikė.

Svar­biau­sias Ri­tos pa­ta­ri­mas žo­liau­ti mėgs­tan­tiems tau­tie­čiams toks: ne­ger­ti kas­dien tų pa­čių ar­ba­tų, kai­ta­lio­ti jas kas 3–4 die­nas.

Ar vais­ti­niai au­ga­lai jai pa­de­da iš­veng­ti li­gų? Liau­dies me­di­ci­nos ži­no­vė ne­ga­lė­jo tuo pa­si­džiaug­ti. Ji ne­slė­pė ne­re­tai su­šą­lan­ti ko­jas ir ser­gan­ti. Dėl slo­gos, ko­su­lio ar pa­ki­lus tem­pe­ra­tū­rai į am­bu­la­to­ri­ją ne­bė­ga, gy­do­si vais­ta­žo­lė­mis. O ka­dan­gi ir pas gy­dy­to­jus grei­tai ne­pa­ten­ka, ten­ka kaip nors sau pa­dė­ti. Šiaip pas gy­dy­to­jus lan­ko­si – jau toks am­žius, kar­tais rei­kia ir ne­dar­bin­gu­mo la­pe­lio. Ta­čiau va­do­vau­ja­si prin­ci­pu: pir­miau­sia gy­do­si vais­ti­niais au­ga­lais, jei­gu jau­čia, kad šie ne­pa­de­da, krei­pia­si į gy­dy­to­jus. Ir an­ti­bio­ti­kų ne­sku­ba ger­ti.

 „Or­ga­niz­mui stip­rin­ti, ko­vo­ti su vi­ru­sais dar­žuo­se ir dar­že­liuo­se au­gi­na­me pui­kių vais­tų – čes­na­kų, svo­gū­nų ir me­det­kų. Man grei­to­ji pa­gal­ba per­ša­lus – ka­lan­kė. Jei­gu puo­la slo­ga, tuoj nu­si­pjau­nu ant vir­tu­vės pa­lan­gės au­gi­na­mos gė­lės la­pą, ir at­skies­tas jos sul­tis la­ši­nu į no­sį vie­toj vais­tų.  Ge­rai iš­si­čiau­dė­jus kvė­puo­ti tam­pa daug leng­viau. La­bai ger­biu vais­ti­nį ša­la­vi­ją – va­lo krau­ja­gys­les, sau­go nuo in­fark­tų, in­sul­tų“, – sa­ko et­no­gra­fė, pa­ste­bė­ju­si, kad daž­niau­siai ji gy­do­si dar mo­čiu­čių nau­do­tais re­cep­tais.

Žo­lių ir me­džių ener­gi­ja

Ri­ta įsi­ti­ki­nu­si, kad šal­tuo­ju me­tų lai­ku kas va­ka­rą su duo­na su­val­gę po čes­na­ko skil­te­lę, kas an­trą die­ną per pus­ry­čius iš­gė­rę vais­ti­nių me­det­kų ar­ba­tos, re­čiau per­šal­tu­me ir sirg­tu­me. O pa­va­sa­rį bū­tu­me ener­gin­ges­ni, links­mes­ni ir žva­les­ni, jei­gu po­rą sa­vai­čių ke­lis kar­tus per die­ną ger­tu­me jo­na­žo­lių ar­ba­tos. Čes­na­kai ir me­det­kos yra na­tū­ra­lūs an­ti­bio­ti­kai, o pa­pras­to­sios jo­na­žo­lės – ne­blo­gas sti­mu­lia­to­rius ir an­ti­dep­re­san­tas. 

„Yra ir ki­tas bū­das sa­vo gy­vy­bin­gu­mą pa­lai­ky­ti: nu­ei­ni, ap­ka­bi­ni ąžuo­lą ir pa­sto­vi – pats drū­tes­nis pa­si­da­rai. O kur dar pi­lia­kal­nių, šven­tų vie­tų ir šal­ti­nių ener­gi­ja, ku­ria taip pat ga­li­me stip­rin­tis? Pa­va­sa­rį, kol me­džiai dar la­pe­lių ne­iš­sklei­dę, pri­si­la­ši­ni kle­vo ar ber­žo su­los ir stip­ri­nie­si me­džio, že­mės krau­ju. Tik me­džiai jau­čia kaip ir žmo­nės. Jei lau­ži ša­ku­tę, jo at­si­pra­šyk, pa­aiš­kink, ko­dėl tai da­rai.“

Ri­tos Bal­se­vi­čiū­tės pa­ta­ri­mai

Nuo slo­gos

Į ket­vir­tį stik­li­nės šil­to van­dens įpil­ki­te pu­sę šaukš­te­lio drus­kos ir ge­rai iš­mai­šy­ki­te. Šio tir­pa­lo su pi­pe­te įla­šin­ki­te į vie­ną ir ki­tą no­sies šner­vę.  Ar­ba išspaus­ki­teka­lan­kės la­po sul­tis, jas per pu­sę pra­skies­ki­te vi­rin­tu van­de­niu ir la­šin­ki­te į no­sį.  Ne­iš­si­gąs­ki­te, kad pra­dė­si­te čiau­dė­ti.  

Nuo ko­su­lio

Nuo ko­su­lio pa­de­da šal­pus­nių la­pų, čiob­re­lių žo­lės ar­ba­tos. 2 šaukš­tus smul­kin­tų vais­ta­žo­lių už­plikykite lit­ru ver­dan­čio van­dens, pa­lai­ky­ki­te pus­va­lan­dį, kad pri­trauk­tų, nu­koš­ki­te ir ger­ki­te šią ar­ba­tą karš­tą 3–6 kar­tus per die­ną.

Kai skau­da ger­klę

Ge­riau­sia ger­klę gy­dy­tis stip­ria ša­la­vi­jų ar­ba­ta ir bi­čių pi­kio spi­ri­ti­ne iš­trau­ka. Šaukš­te­lį ša­la­vi­jų žo­lės už­plikykite stik­li­ne ver­dan­čio van­dens, pa­lai­ky­ki­te pus­va­lan­dį, kad pri­trauk­tų, nu­koš­ki­te ir ska­lau­ki­te šia ar­ba­ta ger­klę 3–6 kar­tus per die­ną bei bent 3 kar­tus per die­ną iš­ger­ki­te jos po pu­sę puo­de­lio.

Maž­daug sau­ją bi­čių pi­kio už­pil­ki­te 0,5 l la­bai stip­rios na­mi­nės deg­ti­nės ir lai­ky­ki­te tam­so­je sa­vai­tę, kol pi­kis su­tirps. Šios iš­trau­kos ger­ki­te po 10 la­šų 3 kar­tus per die­ną apie sa­vai­tę.

Kaip stip­rin­ti imu­ni­te­tą

Šal­tuo­ju me­tų lai­ku or­ga­niz­mo at­spa­ru­mą li­goms di­di­na raus­va­žie­džių ežiuo­lių, vais­ti­nių me­det­kų ar­ba­ta. Žiups­nį vais­ta­žo­lių už­pli­kyki­te ver­dan­čiu van­de­niu, pa­lau­ki­te, kol pra­vės, ger­ki­te du kar­tus per die­ną.

Virški­ni­mui ge­rin­ti

Virš­ki­ni­mui ge­rin­ti už­pli­kyki­te 5 krau­ja­žo­lių žie­dy­nus (bū­ti­nai 4 bal­tus ir 1 raus­vą)  pus­lit­riu ver­dan­čio van­dens, pa­lai­ky­ki­te pus­va­lan­dį, kad pri­trauk­tų, nu­koš­ki­te ir ger­ki­te šios ar­ba­tos po ne­pil­ną stik­li­nę pus­va­lan­dį prieš val­gį.  Ga­li­ma krau­ja­žo­les mai­šy­ti su vais­ti­nė­mis me­det­ko­mis ly­gio­mis da­li­mis. 

Nuo me­te­o­riz­mo

Šaukš­tą kmy­nų už­pil­ki­te  pus­lit­riu ver­dan­čio van­dens, pa­vir­ki­te 5 mi­nu­tes, nu­koš­ki­te ir ger­ki­te šią ar­ba­tą pus­va­lan­dį prieš val­gį ke­lis kar­tus per die­ną.

 

 

© Visos teisės saugomos 2023