Tau­ras Me­kas

Vais­ta­žo­lės su­da­ro tik treč­da­lį lie­tu­vių tau­ti­nės vais­ti­nin­kys­tės

 

Tuo įsi­ti­ki­nęs Lie­tu­vos me­di­ci­nos ir far­ma­ci­jos istorijos mu­zie­jaus di­rek­to­rius Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to dak­ta­ras Tau­ras Me­kas. Pa­sak jo, tau­ti­nė vais­ti­nin­kys­tė (tai tau­tos pa­triar­cho Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus su­kur­tas ter­mi­nas) bu­vo pa­kan­ka­mai efek­ty­vi, jei­gu bū­tų bu­vu­si ki­to­kia, apie ją vi­sai ne­kal­bė­tu­me, nes lie­tu­viai pa­pras­čiau­siai ne­bū­tų iš­li­kę.

Tad kas gi ta tau­ti­nė lie­tu­vių vais­ti­nin­kys­tė?

Ra­šy­ti­nės ži­nios apie tau­ti­nę lie­tu­vių vais­ti­nin­kys­tę mus pa­sie­kia iš XVI amžiaus raš­tų. Jos at­si­tik­ti­nės ir la­bai glaus­tos. Au­to­rių po­žiū­ris į ją ar­ba nei­gia­mas (kaip į prie­ta­rus ir pa­go­niš­ko ti­kė­ji­mo lie­ka­nas), ar­ba pil­nas su­si­ža­vė­ji­mo (kaip į įdo­my­bę, žinias, ku­rio­mis ga­li­ma pa­si­pui­kuo­ti). Tau­ti­nė­je vais­ti­nin­kys­tė­je nau­do­tas vais­tin­es me­džia­gas ga­li­ma su­skirs­ty­ti į tris gru­pes: au­ga­li­nės, gy­vū­ni­nės ir mi­ne­ra­li­nės kil­mės. Dau­giau­sia žino­me apie au­ga­li­nės kil­mės vais­tines me­džia­gas, bet ne­rei­kia gal­vo­ti, kad bū­tent jos bu­vo svar­biau­sios. Nerasime žmogaus, kuris nė­ra gy­dę­sis gy­vū­ni­niais pro­duk­tais. Val­gė­te lašinius, ke­pe­nis? Gė­rė­te karš­tą pie­ną su me­du­mi? Tai vis liau­dies me­di­ci­nos vais­tai. Bet svar­biau­sia tu­rė­jo bū­ti ne vais­tai, o po­kal­bis su li­go­niu, ban­dy­mas su­pras­ti li­gos priežas­tis ir pa­ska­tin­ti žmo­gų jas įveik­ti.

Kaip ga­lė­jo gy­dy­ti jo­kių moks­lų ne­bai­gu­sios mo­te­rė­lės-žo­li­nin­kės?

Gy­dė žiniuo­niai ir žoli­nin­kai.Tų žmo­nių kva­li­fi­ka­ci­ja bu­vo pa­kan­ka­mai aukš­ta. Žo­li­nin­kų gran­dis gy­dė ne­di­de­lių mies­te­lių ir kai­mų žmo­nes. Jie dir­bo užda­ro­je ben­druo­me­nė­je, gy­dan­tis žmo­gus pa­ži­no­jo ne tik pa­tį li­go­nį, bet ir jo se­ne­lius ir tė­vus, nu­si­ma­nė apie pa­vel­dė­ji­mą, ką da­bar va­din­tu­me ge­ne­ti­ka, ži­no­jo, kad žmo­gus yra tik įran­kis aukš­tes­nių­jų jė­gų ran­ko­se, pui­kiai su­pra­to, kad kiek­vie­na li­ga tu­ri sa­vo priežas­tis. Tas po­kal­bis, kas, ko­dėl nu­ti­ko žmo­gui, bū­da­vo svar­biausia.

Kaip ver­ti­na­te tra­di­ci­nės liau­dies me­di­ci­nos si­tu­a­ci­ją šian­dien?

Liau­dies me­di­ci­na gy­vuo­ja. Drįs­tu pa­sa­ky­ti, kad ji ma­žai te­pa­si­kei­tė. Ir Kal­va­ri­jų turguje Vil­niu­je, ir Žalia­kal­nio tur­gu­je Kau­ne ra­si­me mo­te­rų, par­da­vi­nė­jan­čių vais­tažoles. Pa­pra­šę, ne­abe­jo­ju, gau­tu­mė­te ir spi­ri­tu už­pil­tą gy­va­tę ar ru­pūžę. Tais se­nai­siais gy­dy­mo bū­dais pa­si­tin­kin­čių­jų Lie­tu­vo­je bu­vo, yra ir, ko ge­ro, bus dar il­gai.

Ką ma­no­te apie pa­pli­tu­sią nuo­mo­nę, kad vais­ta­žo­lės ir ki­tos liau­dies me­di­ci­nos prie­mo­nės yra švel­nus vais­tas, jei­gu ne­pa­dės, tai bent ne­pa­kenks?

Ma­nau, kad tai yra klai­din­gas po­žiū­ris, kaip ir įsi­ti­ki­ni­mas, kad žmo­gų vien vais­ta­žo­lės ga­li išgy­dy­ti. Pa­gal­vo­ki­me, kiek yra mir­ti­nai nuo­din­gų au­ga­lų. Ne tik šių nuo­din­gų au­ga­lų, vi­sų vais­ti­nių me­džia­gų do­za­vi­mas tu­ri bū­ti la­bai tiks­lus. Ma­ne krau­pi­na, kai da­bar pseu­do­me­di­kai gar­bi­na ke­lis nuo­din­gus au­ga­lus, kaip ne­va gy­dan­čius vė­žį, sun­kias šir­dies li­gas. Jų pre­pa­ra­tai li­go­niui ga­li bū­ti pas­ku­ti­nis gė­ri­mas gy­ve­ni­me.

Tad kaip at­skir­ti žo­lių ži­no­vą nuo ap­si­šau­kė­lio?

Jei ži­no­čiau at­sa­ky­mą į šį klau­si­mą, bū­čiau jau ne pa­pras­tas mir­tin­ga­sis. Pa­žįs­tu daug di­plo­muo­tų ho­me­o­pa­tų, ku­rie kur­da­mi nau­jos su­dė­ties vais­tą daug svars­to, ar ne­pa­kenks žmo­gui. Ma­nau, kad tas at­sa­ko­my­bės jaus­mas ir ga­lė­tų bū­ti ski­ria­ma­sis bruo­žas tarp tik­ro ži­no­vo ir ap­si­šau­kė­lio. Da­bar žo­li­nin­kys­tė kai kam ta­po pui­kiu ver­slu. Kai jo­kio išsi­la­vi­ni­mo ne­tu­rin­tis žo­li­nin­kas ar žo­li­nin­kė ima­si gy­dy­ti sun­kius on­ko­lo­gi­nius li­go­nius ar šir­di­nin­kus, įta­riu, kad jie tu­ri daug drą­sos ir ma­žai šir­dies. Bet dėl to tik­rai kal­ta ne liau­dies me­di­ci­na, o kai ku­rių žmo­nių gob­šu­mas, mei­lė pi­ni­gui ir ne­at­sa­kin­gu­mas.

Lie­tu­vo­je ga­lio­jo ide­a­lis­ti­nė nuo­sta­ta, kad už gy­dy­mą vais­ta­žo­lė­mis ne­ga­li­ma im­ti pi­ni­gų. Ar ji ne­ga­li padėti at­skir­ti ži­no­vą nuo ap­si­šau­kė­lio?

Dar prieš po­rą me­tų kal­bė­jau­si su žoli­nin­ke iš Dzū­ki­jos, ku­ri aiš­ki­no, kad jei­gu už gy­dy­mą paims pi­ni­gų, Die­vas atims iš jos šią sa­vo do­va­ną, ga­li­my­bę pa­dė­ti žmo­nėms. Daug kam ky­la klau­si­mas, kaip ta­da žoli­nin­kai išgy­ven­da­vo, jei ne­ga­lė­da­vo im­ti už­mo­kes­čio? Iš sa­vo ūke­lio ir do­va­nų – „gas­tin­čiaus“. Vil­niaus vais­ta­žo­lių tur­ge­ly­je par­da­vi­nė­da­mi vais­ta­žo­les žo­li­nin­kai net ne­sa­ky­da­vo, kiek jos kai­nuo­ja, o tie­siog pa­dė­da­vo krai­te­lę, į ku­rią pir­kė­jas įmes­da­vo tiek, kiek ga­li. Tai užfik­sa­vo Ste­po­no Bato­ro uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus Ja­no Mušins­kio raštai. Žoli­nin­kai su­lauk­da­vo ne užmo­kes­čio, o tie­siog au­kos, pa­dė­kos. Ma­nau, kad da­bar to­kie „kyšiai“ me­di­kams kaip kon­ja­kas, sal­dai­nių dė­žu­tės yra ne so­viet­me­čio, o to se­no­jo įpro­čio do­va­no­mis at­si­ly­gin­ti gy­dy­to­jams, pa­li­ki­mas.

Ar svar­biau­sia li­gų prie­žas­tis yra ner­vai, ar pra­stas virški­ni­mas?

Tur­būt svar­bu ne tiek tai, kiek gebėjimas su­pras­ti, kad dėl li­gos kal­tas pats žmo­gus, o ne valdžia, ar­ti­mie­ji, drau­gai ar priešai. No­ri bū­ti svei­kas, su­tvar­kyk sa­vo bė­das, su­si­tai­kyk su ap­lin­ki­niais, va­lyk or­ga­niz­mą, keisk mi­ty­bą, tik ta­da pa­dės vais­tai ir vais­ta­žo­lės. Jos – tik pas­ku­ti­nė gran­dis, ga­li pa­dė­ti maž­daug 30 pro­cen­tų, ne dau­giau.

Kar­tą per me­tus „Gy­vo­sios ar­che­o­lo­gi­jos“ die­no­se Ker­na­vė­je tam­pa­te liau­dies me­di­ci­nos prak­ti­ku, pa­sa­ko­jan­čiu apie vais­tin­ius au­ga­lus ir iš jų pa­ga­min­tą šimt­me­čių tra­di­ci­jas tu­rin­tį vais­tą „Tre­jos de­vy­ne­rios“?

Nors tai da­rau jau de­vy­ne­rius me­tus, sa­vęs jo­kiu bū­du ne­va­di­nu žo­li­nin­ku, apie gy­dy­mą gy­vū­ni­nės kil­mės me­džia­go­mis iš­ma­nau daug dau­giau nei apie gy­dy­mą vais­ta­žo­lė­mis. Ma­no dak­ta­ri­nė di­ser­ta­ci­ja – gy­vū­ni­nės kil­mės me­džia­gos lie­tu­vių tau­ti­nė­je vais­ti­nin­kys­tė­je. Pats gy­va­čių ne­gaudžiau, ne­da­riau ru­pū­žės ant­pi­lų, rė­miau­si ar­chy­vi­niais ir spaus­din­tais šal­ti­niais. O „Tre­jos de­vy­ne­rios“ – pa­go­ny­bės lai­kus me­nan­tis žo­džių jun­gi­nys, ku­rio pla­ty­bės šiuo­lai­ki­nis pro­tas jau ne­ap­rė­pia. To­dėl pa­pli­to arit­me­ti­nis aiš­ki­ni­mas – dvi­de­šimt sep­ty­ni kom­po­nen­tai ir tiek. Tai kaip už­kal­bė­ji­mas, kaip bur­ta­žo­dis. Kiek­vie­nas žo­li­nin­kas tu­rė­jo sa­vas tre­jas de­vy­ne­rias. Lie­tu­viai nuo se­no val­gė sun­kų mais­tą, tad skran­džiams rei­kė­da­vo pa­gal­bos. „Tre­jos de­vy­ne­rios“ bū­tent ir pa­dė­da­vo virš­kin­ti. Šio vais­to se­no­vi­nis pa­va­di­ni­mas iš­sau­go­tas, o apie jo su­dė­tį ku­ria­mos pa­sa­kos. Vie­ni sa­ko, kad tai lie­tu­viš­kų žo­le­lių, šak­ne­lių ir žie­dų mi­ši­nys, ta­čiau už­ten­ka žvilg­te­lė­ti į se­no­sios Pa­lan­gos vais­ti­nės kny­gas ir pa­ma­ty­si­me, kad vos ke­li iš „Tre­jes De­wi­ne­ris“ su­dė­ty­je esan­čių vais­tin­ių au­ga­lų ap­tin­ka­mi Lie­tu­vo­je. Dvi­de­šimt sep­ty­nios vais­to su­de­da­mo­sios da­lys taip pat nė­ra auk­si­nė tai­syk­lė. Tar­kim Griu­nin­go „Tre­jo­se de­vy­ne­rio­se“ yra 29 su­dė­ti­nės da­lys. Ma­no mo­ky­to­jas do­cen­tas Al­fon­sas Kai­ka­ris prie vais­ti­nė­se įsi­gy­to mi­ši­nio pri­dė­da­vo dar ke­le­tą kva­pių­jų au­ga­lų, ir vais­tas „nu­švis­da­vo“.

Žoli­nin­kams bu­vo ke­lia­ma ne­ma­žai rei­ka­la­vi­mų?

Nes gy­dy­mas – la­bai rim­tas da­ly­kas. Nuo vais­ta­žo­lių pa­ruo­ši­mo pri­klau­so, kaip jos veiks. Vis­kas pra­si­de­da jau nuo rin­ki­mo – se­no­vė­je au­ga­lus ga­lė­jo rink­ti tik gied­ros nuo­tai­kos žmo­nės, su ge­ro­mis min­ti­mis, tam tik­ru lai­ku ir tam tik­ro­se vie­to­se, lai­ky­da­mie­si įvai­riau­sių tai­syk­lių. Kai ku­rio­se Dzū­ki­jos vie­to­se ak­cen­tuo­ta, kad žo­li­nin­ke ne­ga­li bū­ti vai­sin­go am­žiaus mo­te­ris, o tik mer­ge­lė, ku­ri dar ne­ser­ga mė­ne­si­nė­mis ar­ba gar­baus am­žiaus sa­vo vai­sin­gu­mo funk­ci­ją jau at­li­ku­si mo­te­ris. Vi­so­se Lie­tu­vos re­gio­nuo­se ži­no­ta, kad mė­ne­sinių die­no­mis mo­te­ris ne­ga­lė­jo nei gy­dy­ti, nei lies­tis prie vais­ta­žo­lių.

Ko­dėl kai kur ak­cen­tuo­ta, kad žo­li­nin­ke ne­ga­li bū­ti vai­sin­go am­žiaus mo­te­ris?

Nes tuo gy­ve­ni­mo eta­pu joms rei­kia la­bai daug ener­gi­jos skir­ti kit­kam, vai­kui pra­dė­ti ir už­au­gin­ti, o ren­ka­mų au­ga­lų jė­ga su­plūs­ta į jų ran­kas, tai­gi li­go­niams ma­žai te­lie­ka.

Kur ri­ba tarp liau­dies me­di­ci­nos ir šian­die­ni­nių žo­li­nin­kų?

Prieš po­rą me­tų Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to stu­den­tė Živi­lė Pet­ke­vičiū­tė ra­šė ma­gist­ro dar­bą apie liau­dies me­di­ci­nos tra­di­ci­jas. Ji ne­di­de­lia­me Že­mai­ti­jos mies­te­ly­je ap­ti­ko ke­lias de­šim­tis vais­ta­žo­lių pa­slap­tis ži­nan­čių ir vais­ta­žo­les var­to­jan­čių žmo­nių. Vi­so­je Lie­tu­vo­je jų tūks­tan­čiai. Ne vi­sų jų ži­nios pa­rem­tos se­no­sios liau­dies me­di­ci­nos tra­di­ci­jo­mis. Po spau­dos drau­di­mo bu­vo pra­dė­ta leis­ti ne­ma­žai ka­len­do­rių, ku­riuo­se spaus­din­ta įvai­rių liau­dies me­di­ci­nos re­cep­tų. Kai ku­rių žo­li­nin­kų pa­tei­kia­mi kaip iš sa­vo se­ne­lių iš­girs­ti pa­ta­ri­mai yra tie­siog pažodžiui at­pa­sa­ko­ti iš ap­ra­šy­tų „Na­mi­nio gy­dy­to­jo“ ka­len­do­riu­je ar ki­tuo­se to lai­ko­tar­pio lei­di­niuo­se.Tai, kas vyks­ta vi­suo­me­nė­je, spaus­di­na­ma pe­ri­odi­ko­je, tu­rė­jo ir te­be­tu­ri daug įta­kos va­di­na­ma­jai liau­dies me­di­ci­nai.

Esa­te che­mi­nių ar na­tū­ra­lių vais­tų ša­li­nin­kas?

Ne­su tik fi­to­te­ra­pi­jos ar ho­me­o­pa­ti­jos ša­li­nin­kas, nors šiems vais­tams tei­kiu pir­me­ny­bę. Jei rim­tai su­sirg­čiau, gu­lė­čiau mir­ties pa­ta­le, ne­abe­jo­ti­nai var­to­čiau an­ti­bio­ti­kus ar ki­tus rei­ka­lin­gus stip­rius vais­tus – jo­kiu klau­si­mu ne­su fa­na­ti­kas.

 

 

 

© Visos teisės saugomos 2023