Va­le­ri­jus Ru­dzins­kas

Vais­ta­žo­lės gy­do nuo pri­klau­so­my­bių

Ku­ni­gas vie­nuo­lis Va­le­ri­jus Ru­dzins­kas ma­no, kad eko­lo­gi­nis vais­ta­žo­lių ūkis – per­spek­ty­vus pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis. Be to, tai ir se­na kul­tū­ri­nė vie­nuo­ly­nų tra­di­ci­ja. Prie vie­nuo­ly­nų bu­vo ku­ria­mi vais­ta­žo­lių daržai, vais­ti­niai au­ga­lai nau­do­ti vie­nuo­liams ir ap­lin­ki­niams gy­ven­to­jams gy­dy­ti.

Vie­nas mo­der­niau­sių eko­lo­gi­nių vais­ta­žo­lių ūkių, tu­rin­tis sau­lės ko­lek­to­rių, ku­rio pa­ga­min­ta ši­lu­ma vais­ta­žo­les džio­vi­na va­sa­rą,įsi­kū­rė Dzū­ki­jos miš­kų glū­du­mo­je, Pa­na­ros kai­me, Va­rė­nos ra­jo­ne (maž­daug aš­tuo­ni ki­lo­met­rai už Mer­ki­nės). Čia ku­ni­go vie­nuo­lio Va­le­ri­jaus Ru­dzins­ko įkur­to­je „Pil­nų na­mų“ ben­druo­me­nė­je nuo pri­klau­so­my­bių sveiks­tan­tys žmo­nės au­gi­na vais­ta­žo­les.

Be­si­ku­rian­ti vie­nuo­li­ja

Kokia šios bendruomenės pradžių pradžia?

Tė­vas Va­le­ri­jus Ru­dzins­kas pa­sa­ko­ja, kad pir­miau­sia bu­vo pa­gal­bos pra­šan­tys žmo­nės, įklim­pę į pri­klau­so­my­bių liū­ną, vi­suo­me­nės at­stum­ti, at­ėję iš šiukš­ly­nų, daž­nai ne­rei­ka­lin­gi net ar­ti­mie­siems. Pas­kui at­ėjo min­tis kur­ti vie­nuo­li­ją, kad šis pra­dė­tas dar­bas dėl ko­kių nors ap­lin­ky­bių ne­ti­kė­tai ne­nu­trūk­tų, o bū­tų tę­sia­mas.

„Re­a­bi­li­ta­ci­ja – sun­kus, kar­tais net be­vil­tiš­kas dar­bas. Esa­me ti­kin­tys, va­do­vau­ja­mės tuo, kas Die­vo įdė­ta į šir­dis. Ne vien dėl to, kad to rei­kia Baž­ny­čiai, kad to­kia jos mi­si­ja, o sa­vo šir­di­mis at­si­liep­da­mi į Die­vo kvie­ti­mą“, – taip „Pil­nų na­mų“ ben­druo­me­nės mi­si­ją api­bū­di­na jos įkū­rė­jas. Jos pa­va­di­ni­mas nu­sa­ko Vieš­pa­ties troš­ki­mą, kad jo na­mai bū­tų pil­ni.

Ko­dėl ši ben­druo­me­nė au­gi­na bū­tent vais­ta­žo­les?

„Kaip vie­nuo­ly­no kū­rė­jui rū­pi jo at­ei­ties per­spek­ty­vos, ga­li­my­bės iš­si­lai­ky­ti. Kiek­vie­na vie­nuo­li­ja lai­ko­si sa­vo ran­kų dar­bu, o eko­lo­gi­nis vais­ta­žo­lių ūkis at­ro­do vie­nas iš per­spek­ty­vių pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nių. Be to, tai ir se­na kul­tū­ri­nė vie­nuo­ly­nų tra­di­ci­ja. Prie vie­nuo­ly­nų bu­vo ku­ria­mi vais­ta­žo­lių dar­žai. Vais­ti­niai au­ga­lai nau­do­ti vie­nuo­liams ir ap­lin­ki­niams gy­ven­to­jams gy­dy­ti“, – sa­ko Tė­vas Va­le­ri­jus Ru­dzins­kas.

Vais­ta­žo­lės gy­do ir „Pil­nų na­mų“ ben­druo­me­nės na­rius?

„Su ti­kė­ji­mu ir mei­le at­lie­ka­me dar­nų dar­bą. Vie­nuo­ly­ne daug kas iš­mels­ta, čia gy­va Die­vo Dva­sia, jo ma­lo­nė“, – sa­ko ku­ni­gas vie­nuo­lis.

Šios ben­druo­me­nės mo­de­ra­to­rius bro­lis Lai­mo­nas Mi­tu­zas,in­ži­ne­ri­jos ma­gist­ro di­plo­mą iš­kei­tęs į tar­nys­tę žmo­nėms, ku­rie dau­ge­liui at­ro­do be­vil­tiški, pa­ste­bi, kad sveiks­tan­tiems nuo pri­klau­so­my­bių žmo­nėms vais­ta­žo­lių ar­ba­tos la­bai tin­ka. Pa­pras­tai jie tu­ri daug li­gų, rei­kia va­ly­ti or­ga­niz­mą ir ke­pe­nis, ką vais­ta­žo­lės pa­leng­va ir da­ro.

Lai­kė­si re­gu­los

Ku­rį lai­ką ben­druo­me­nė glau­dė­si Ne­mu­nai­čio Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos gi­mi­mo pa­ra­pi­jo­je, ta­čiau vie­tos žmo­nėms būgš­tau­jant, kad į ben­druo­me­nę at­vyks­ta nar­ko­ma­nai, prieš ket­ve­rius me­tus nuo­ša­lio­je vie­to­je, Dzū­ki­jos miš­ke, įsi­gi­jo so­dy­bą, ku­rio­je te­be­si­ku­ria. Apie tris­de­šimt ben­druo­me­nės gy­ven­to­jų glau­džia­si be­ne prieš šimt­me­tį pa­sta­ty­tuo­se svir­ne­ly­je ir gy­ve­na­ma­ja­me na­me. Ben­druo­me­nės gy­ve­ni­mo ašis – kop­ly­čia, įreng­ta bu­vu­sia­me kluo­ne, iš­puoš­ta vie­no ben­druo­me­nės na­rio ta­py­to­mis iko­nų rep­ro­duk­ci­jo­mis. Bu­vu­sia­me tvar­te įreng­ta val­gyk­la ir ke­li kam­ba­rė­liai pa­si­šven­tu­siems bro­liams. Už­per­nai iš­ki­lo mo­der­ni vais­ta­žo­lių džio­vyk­la ir nau­ja pir­tis.

„Ne­pa­to­gu­mai ver­čia iš­mok­ti pri­im­ti ki­tų ri­bo­tu­mus, iš­tver­me pra­nok­ti pri­klau­so­my­bių pa­sek­mes, ryš­kiai ma­to­mas dva­siš­kai ir fi­ziš­kai suž­lug­dy­ta­me žmo­gu­je. Kiek­vie­ną die­ną mo­ko­mės tap­ti Die­vo vai­kais, o tar­pu­sa­vy – bro­liais. Tik da­ly­va­vi­mas ki­to kan­čio­je at­ve­ria akis at­si­ver­ti­mo ste­buk­lui. Lies­da­mie­si prie ša­lia per gy­ve­ni­mą ke­liau­jan­čio žmo­gaus kry­žiaus ir leis­da­mi jam pri­si­lies­ti prie mū­siš­kio, pa­jun­ta­me vie­ny­bę Kris­tu­je“, – pa­ste­bi Va­le­ri­jus Ru­dzins­kas.

„Pil­nų na­mų“ ben­druo­me­nėsry­tas pra­si­de­da mal­da, po ku­rios bro­li­ja sė­da pus­ry­čiau­ti. Ta­da pra­si­de­da dar­bo die­na. Vy­rai va­lo miš­ką, ruo­šia mal­kas, dro­žia suo­lus ir ki­tus bal­dus, meist­rau­ja. Va­sa­rą daug ran­kų dar­bo rei­ka­lau­ja vais­ta­žo­lės ir vais­tinių­ au­ga­lų her­bu­la­riu­mas. 14 va­lan­dą vėl mal­da ir pie­tūs, po jų – vėl dar­bas, va­ka­ri­nė mal­da ir va­ka­rie­nė. Ke­lios va­ka­ro va­lan­dos ski­ria­mos ug­dy­mo už­si­ė­mi­mams ar su­si­kau­pi­mui.

Re­a­bi­li­ta­ci­ja

Kas ga­li pa­dė­ti įveik­ti žmo­gui pri­klau­so­my­bę? Pa­sak Tė­vo Va­le­ri­jaus Ru­dzins­ko, svar­biau­sia trys da­ly­kai – dva­si­nis ug­dy­mas su mal­da, dar­bo te­ra­pi­ja ir 12 žings­nių pro­gra­ma: pri­pa­žin­ti, kad žmo­gus ta­po be­jė­gis prieš al­ko­ho­lį ar nar­ko­ti­kus, pa­ti­kė­ti, kad Die­vas ga­li su­grą­žin­ti svei­ką pro­tą, ap­si­spręs­ti sa­vo gy­ve­ni­mą ati­duo­ti į jo ran­kas, stro­piai ir be bai­mės iš­ty­rinė­ti sa­ve ir at­si­duo­ti Die­vui, ap­va­lan­čiam nuo vi­sų cha­rak­te­rio ydų, pra­šy­ti jo pa­dė­ti įveik­ti trū­ku­mus, vyk­dy­ti jo va­lią.

„Net ne­krikš­ty­tiems, ki­to ti­kė­ji­mo žmo­nėms ne­ky­la sun­ku­mų lai­ky­tis re­gu­los, dėl jos žmo­nės ben­druo­me­nės pa­pras­tai ne­pa­lie­ka. Ne­at­lai­ko abs­ti­nen­ci­jos, iš­ve­ja nar­ko­ti­kų al­kis“, – pa­ste­bi ben­druo­me­nės įkū­rė­jas. Pa­sak jo, svar­biau­sia pa­dė­ti li­ki­mo nu­skriaus­tiems žmo­nėms su­si­tai­ky­ti su Die­vu, pa­ti­kė­ti jo gai­les­tin­gu­mu ir mei­le, kad šis jų ne­at­stu­mia.

Kas­dien ben­druo­me­nė su­lau­kia vie­no – tri­jų no­rin­čių­jų čia ap­si­gy­ven­ti skam­bu­čių. „Pil­nų na­mų“ ben­druo­me­nės tai­syk­lės to­kios: ne­pri­ima­mi as­me­nys „nuo ada­tos“, jie tu­ri bū­ti at­li­kę de­tok­si­ka­ci­ją ir 17–30 me­tų am­žiaus.

Ben­druo­me­nė­je sveiks­tan­tys jau­nuo­liai ne­ga­li žiū­rė­ti te­le­vi­zo­riaus, klau­sy­tis ra­di­jo, skai­ty­ti pa­sau­lie­tiš­kos spau­dos. Pa­sak ku­ni­go, tai pa­de­da ug­dy­ti draus­mę, siek­ti ra­my­bės, sveik­ti ir blai­vė­ti. Be to, tai na­tū­ra­lus pri­si­tai­ky­mas prie miš­kin­gos vie­to­vės, ku­rios ne­pa­sie­kia te­le­vi­zi­jos ban­gos.

Pa­sak Tė­vo Va­le­ri­jaus Ru­dzins­ko, į ben­druo­me­nę at­vyks­ta su­si­kaus­tę, daug iš­ken­tė­ję žmo­nės, o ži­niask­lai­da, ak­cen­tuo­jan­ti blo­gas nau­jie­nas, gąs­di­nan­ti kri­ze, va­ro žmo­nes į dep­re­si­ją, ne­ska­ti­na po­zi­ty­viai mąs­ty­ti ir ti­kė­ti ry­to­ju­mi, ar­ti­mu. Vi­sa Va­ka­rų kul­tū­ra lin­ku­si su­reikš­min­ti pro­ble­mas, su­tirš­tin­ti blo­gy­bes, kas stu­mia žmo­nes į ne­vil­tį, ati­trau­kia nuo Die­vo. Tai vie­na iš vel­nio vei­ki­mo for­mų. Ta in­for­ma­ci­ja apie eko­no­mi­nę kri­zę – psi­cho­zė. Tar­si pra­keiks­mas.

Tė­vas Va­le­ri­jus pri­si­me­na, kaip dep­re­si­ja be­si­skun­džian­čiai pa­žįs­ta­mai nar­ko­ma­nei pa­ta­rė kiek­vie­ną ry­tą nors po ke­lio­li­ka mi­nu­čių žiū­rė­ti pro lan­gą, kaip brinks­ta pum­pu­rai, sklei­džia­si me­džio la­pai, žie­dai. Jau po mė­ne­sio ji pa­sa­kė, kad pa­ma­čiu­si, kaip kei­čia­si gam­ta, pra­dė­jo ge­riau jaus­tis.

Pa­sak ku­ni­go, pa­sau­ly­je yra daug gra­žių da­ly­kų, jų gau­su gam­to­je, ypač ste­bint me­tų lai­kų kai­tą. Tai leng­viau pa­ste­bė­ti su­vo­kus, kad bet ku­ri kan­čia tu­ri už­slėp­tą pras­mę, ku­rią, de­ja, ne vi­sa­da su­vo­kia­me, o kar­tais vi­sais įma­no­mais bū­dais sten­gia­mės nuo jos iš­si­suk­ti.

Tė­vo Va­le­ri­jaus vai­kai

Ben­druo­me­nė­je gy­ve­na ir nuo pri­klau­so­my­bių gy­do­si 10–20 žmo­nių, ku­riuos Tė­vas Va­le­ri­jus Ru­dzins­kas va­di­na sa­vo vai­kais. Per de­šimt „Pil­nų na­mų“ ben­druo­me­nės gy­va­vi­mo me­tų čia pa­bu­vo­jo dau­giau kaip trys šim­tai to­kių as­me­nų.

Kas sun­kiau­sia pri­klau­so­my­bės at­si­sa­ky­ti pa­si­ry­žu­siam žmo­gui? Pa­sak Tė­vo Va­le­ri­jaus, sun­kiau­sia per­si­lau­ži­mo lai­kas ir adap­ta­ci­ja ben­druo­me­nė­je. De­tok­si­ka­ci­jos kur­sas gy­dy­mo įstai­go­je trun­ka iki sa­vai­tės, tai la­bai trum­pas lai­kas.

Ku­ni­gas ne­sle­pia, kad ret­sy­kiais, ma­ty­da­mi su­dė­tin­gus abs­ti­nen­ci­jos at­ve­jus, kai, at­ro­do, žmo­gus tie­siog mirš­ta, net vi­dur­nak­tį va­žiuo­ja į Drus­ki­nin­kų li­go­ni­nę, kur jau­nuo­liams pa­gel­bė­ja. Bet taip bū­na re­tai. Pa­pras­tai su­si­tvar­ko pa­tys, kaž­ka­da pa­ty­rę to­kią bū­se­ną ben­druo­me­nės na­riai pa­lai­koir pa­ta­ria, ką ir kaip da­ry­ti. Kai ka­da ir pats Tė­vas bu­di per nak­tį, ka­dan­gi kar­tais žmo­nės pa­ti­ria neu­ro­ti­nes bai­mes, kai ne­ga­li­ma jų pa­lik­ti vie­nų.

 „Svar­biau­siai juos my­lė­ti, ne­nie­kin­ti, pri­im­ti kaip sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį. Ta­da at­si­vers, kei­sis. Ir ne­rei­kia ban­dy­ti ieš­ko­ti kal­tų dėl ne­nu­si­se­ku­sio gy­ve­ni­mo, vers­ti kal­tės tė­vams, ap­lin­ky­bėms ar mo­kyk­lai“, – sa­ko Tė­vas Va­le­ri­jus Ru­dzins­kas.

Vi­są, dvy­li­kos mė­ne­sių, re­a­bi­li­ta­ci­jos kur­są baig­ti pa­vyks­ta ne vi­siems į ben­druo­me­nę at­vy­ku­sie­siems. Ki­ti ne­iš­tve­ria, grįž­ta į žlug­dan­tį gy­ve­ni­mą.

„Bū­na, vy­rai ne­iš­tve­ria, iš­ei­na, pa­lie­ka ben­druo­me­nę, mirš­ta, lai­do­ja­me ir mel­džia­mės už juos. Mo­ko­me juos įpras­ti šauk­tis Jė­zaus pa­gal­bos, gal­būt jie iš­ėję pa­sie­kia ne ma­žiau, nei gy­ven­da­mi čia“, – pa­ste­bi ben­druo­me­nės įkū­rė­jas.

Kas le­mia, kad vie­nas į pri­klau­so­my­bės liū­ną pa­te­kęs žmo­gus pa­ky­la, pra­de­da nau­ją gy­ve­ni­mą, ki­tas nie­kaip ne­įsten­gia to pa­da­ry­ti? Pa­sak bro­lio Lai­mo­no Mi­tu­zo, daug įta­kos tu­ri tai, į ko­kią ap­lin­ką jie grįž­ta po re­a­bi­li­ta­ci­jos. Bū­da­mi ben­druo­me­nė­je vai­ki­nai jau­čia­si stip­rūs siek­ti sa­vo tiks­lo, ta­čiau jei­gu grįž­ta į tą pačią ap­lin­ką, pas tuos pa­čius drau­gus, pa­si­jun­ta ki­taip. To­dėl la­bai svar­bu, kad vy­rai ir to­liau da­ly­vau­tų Ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų gru­pių veik­lo­je, ne­nu­tol­tų nuo ti­kė­ji­mo ir mal­dos. Svar­bu ar­ti­mų­jų su­pra­ti­mas ir pa­lai­ky­mas.

Ben­dri­jos miške­ly­je sto­vi kop­lyt­stul­pis „Sie­kis“, ku­ria­me įrė­žia­mi vi­są re­a­bi­li­ta­ci­jos pro­gra­mą „Pil­nų na­mų“ ben­druo­me­nė­je bai­gu­sių­jų var­dai ir pa­var­dės. Per me­tus nuo kop­lyt­stul­pio pa­sta­ty­mo die­nos jau įrėž­ti še­ši var­dai.

„Ke­li ma­no vai­kai bai­gė ir uni­ver­si­te­tus, su­kū­rė šei­mas, vie­nas dir­ba Šiau­lių ar­ki­vys­ku­pi­jos jau­ni­mo cen­tre, ki­tas, ku­ris dar ne­bu­vo pa­kliu­vęs į įskai­tą, – Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je“, – pa­sa­ko­ja ben­druo­me­nės įkū­rė­jas.

Jis tei­gia, kad jam sun­ku­mų ben­druo­me­nė­je ne­ky­la, tie­siog ei­na pa­si­rink­tu ke­liu, jaus­da­mas pa­šau­ki­mą. Didesnį ne­ri­mą jam ke­lia klau­si­mas, ar pa­kaks no­rin­čių­jų pa­si­švęs­ti tar­nys­tei ben­druo­me­nė­je.

Di­džiau­sias – gri­kių plo­tas

„Pil­nų na­mų“ ben­druo­me­nė tu­ri 6 hek­ta­rus eko­lo­gi­nio ūkio, an­tra tiek – miš­ko. Su­ma­nę im­tis eko­lo­gi­nės vais­ta­žo­li­nin­kys­tės, ben­druo­me­nės ini­cia­to­riai pir­miau­sia kon­sul­ta­vo­si su Vy­tau­to Didžio­jo uni­ver­si­te­to, Kau­no bo­ta­ni­kos so­do, Lie­tu­vos že­mės ūkio uni­ver­si­te­to ir Bo­ta­ni­kos ins­ti­tu­to moks­li­nin­kais, kas ge­riau­siai aug­tų smė­ly­nuo­se.

Vien her­bu­la­riu­mas, įreng­tas pa­gal se­nų­jų vie­nuo­ly­nų tra­di­ci­jas, už­ima 0,1 hek­ta­ro. Ja­me au­ga 16 rū­šių vais­ti­nių au­ga­lų. Že­mes­ni au­ga­lai au­ga prie ta­ke­lio, ant­ro­je ei­lė­je – aukš­tes­ni, pa­lei miš­ke­lį – aukš­čiau­sie­ji. Ypač įspū­din­gai her­bu­la­riu­mas ir jį puo­šian­ti Al­gi­man­to Sa­ka­laus­ko, Val­do Ku­bi­liaus skulp­tū­ra at­ro­do va­sa­ros pra­džio­je, kai au­ga­lai su­žy­di.

Didžiau­sią – 3,5 hek­ta­rų „Pil­nų na­mų“ ben­druo­me­nės plo­tą už­ima gri­kių lau­kas, 40 arų – vais­ta­žo­ly­nas, 10 arų – braš­kių plan­ta­ci­ja. Ben­druo­me­nės na­riai, kar­tu su ben­druo­me­nės tal­ki­nin­kais va­sa­rą ski­na gri­kių žie­dus, braš­kes bei ki­tus vais­ti­nius au­ga­lus ir juos džio­vi­na.

„Raus­va­žie­dės ežiuo­lės stip­ri­na imu­ni­te­tą, di­džia­žie­dės tū­bės, čiob­re­liai, vais­ti­niai iso­pai (juo­za­žo­lės), šala­vi­jai pa­de­da nuo ko­su­lio, gy­do ger­klę. Tei­gia­ma, kad šala­vi­jai net va­lo stu­bu­ro ner­vų ka­na­lus, rau­do­nė­liai – ra­mi­na. Sa­ko­ma, kad krū­mi­nės pe­ri­lės, Ry­tų me­di­ci­no­je daž­nai var­to­ja­mi au­ga­lai, pa­de­da iš­mes­ti iš or­ga­niz­mo vis­ką, kas ne­rei­ka­lin­ga. Jos – vien­me­tės, bet jų sėk­lų ne­ren­ka­me, pa­čios pa­si­sė­ja“, – vaikš­čio­da­ma her­bu­la­riu­mo ta­ke­liais pa­sa­ko­ja Rū­ta Ja­ku­bo­nie­nė. Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te che­mi­jos fa­kul­te­tą bai­gu­si „Pil­nų na­mų“ ben­druo­me­nės pro­jek­tų va­do­vė ne­sle­pia, kad vi­si šios ben­druo­me­nės na­riai – tru­pu­tį žo­li­nin­kai, vi­siems te­ko klau­sy­ti pa­skai­tų apie vais­tin­ius au­ga­lus, ben­drau­ti su jų au­gin­to­jais, ty­ri­nė­to­jais ir ki­tais ži­no­vais. Vi­si šiek tiek pažįsta ir vais­ti­nių au­ga­lų cha­rak­te­rį. Pa­sak Rū­tos Ja­ku­bo­nie­nės, dau­gu­ma vais­ti­nių au­ga­lų ga­na ne­reik­lūs ir nuo­lan­kūs, pa­so­din­ti ne­sun­kiai pri­gy­ja ir de­ra. Be­ne įno­rin­giau­si iš ben­druo­me­nė­je au­gi­na­mų au­ga­lų yra mė­ly­nie­ji pa­le­mo­nai. Vi­sus jų dai­ge­lius su­so­di­no tvar­kin­gai – ei­lė­mis, ta­čiau au­ga­lai pa­si­da­vė į ša­lis, lys­vė­je au­ga be jo­kios pir­mykš­tės tvar­kos.

Treč­da­lis – sa­vo reik­mėms

Gre­ta her­bu­la­riu­mo akį pa­trau­kia tven­ki­nu­kas, ku­rį sau­go ak­me­ni­nis nykš­tu­kas, tu­rin­tis ir ne­di­de­lį sa­vo na­me­lį (juo už­mas­kuo­ta siur­bli­nė), ant ku­rio kran­to šil­do­si ak­me­ni­niai srai­gė, žal­tys, drie­žiu­kas.

Prie ta­ke­lio į lau­kus sto­vi bi­ti­nin­ko na­me­lis. Prie jo ant di­de­lio ak­mens ro­pi­nė­ja ak­me­ni­nė bi­tė, tai dai­li­nin­ko Rai­mon­do Na­va­kaus­ko dar ne­baig­ta kal­ti skulp­tū­ra. Šį, Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio, pa­va­sa­rį „Pil­nų na­mų“ ben­druo­me­nės gy­ven­to­jai pa­si­ti­ko dirb­din­da­mi in­ki­lus. 160 jų įkė­lė ben­druo­me­nės te­ri­to­ri­jo­je.

Va­sa­rą po ke­lis žmo­nes triū­sia lau­kuo­se ir her­bu­la­riu­me, ei­na rink­ti vais­ta­žo­lių, ski­na me­det­kų ar gri­kių žie­dus, iš lau­kų juos su­ne­ša į džio­vyk­lą, kur į spe­cia­lius aruo­dus su­dė­ti au­ga­lai 2–3 pa­ras džio­vi­na­mi iki 40 laips­nių sau­lės ener­gi­jos pa­šil­dy­tu oru. Gre­ti­ma­me kam­ba­ry­je vais­ta­žo­lės kar­po­mos. Ūky­je dir­ba ir ke­tu­rios gre­ti­mų kai­mų mo­te­rys.

Per me­tus ben­druo­me­nės na­riai pa­ruo­šia iki 500 ki­log­ra­mų sau­sų vais­ta­žo­lių. Apie treč­da­lį pro­duk­ci­jos su­nau­do­ja sa­vo reik­mėms, ki­tą – par­duo­da. Dau­gelį vais­ta­žo­lių (avie­čių ūg­lių ir la­pų bei uo­gų, dir­vi­nių asiūk­lių, pa­pras­tų­jų ra­sa­ki­lų, krau­ja­žo­lių, jo­nažolių, gau­ro­me­čių, tri­spal­vių našlai­čių, di­džių­jų dil­gė­lių, miški­nių de­dešvų) su­ren­ka na­tū­ra­lio­se au­gim­vie­tė­se, ki­tas (raus­va­žie­des ežiuo­les, vais­ti­nius iso­pus (juo­zažoles), me­det­kas, ar­ni­kas, vais­ti­nes ra­mu­nes ir me­li­sas, vais­ti­nius čiob­re­lius, šala­vi­jus, gri­kius, mė­ly­nuo­sius pa­le­mo­nus) užau­gi­na. Kon­sul­tuo­da­mie­si su moks­li­nin­kais, vais­ti­nių au­ga­lų ty­ri­nė­to­jais ku­ria ne­su­dė­tin­gus vais­ta­žo­lių ar­ba­tų mi­šinius.

„Ti­ki­mės, kad iš mū­sų vais­ta­žo­lių ir prie­sko­ni­nių au­ga­lų ūkio pa­tir­ties sem­sis ap­lin­ki­nių kai­mų ūki­nin­kai, plis eko­lo­gi­nio ūki­nin­ka­vi­mo, sau­lės ener­gi­jos pri­tai­ky­mo že­mės ūky­je pa­tir­tis, to­dėlsie­kia­me ne kuo dau­giau pa­ga­min­ti, o kuo gra­žiau tvar­ky­tis ben­druo­me­nė­je, iš­sau­go­ti kraš­to­vaiz­džio mo­zai­kiš­ku­mą ir at­vi­ras erd­ves“, – sa­kė Rū­ta Ja­ku­bo­nie­nė, pa­ste­bė­da­ma, kad vais­ta­žo­lių ir prie­sko­ni­nių au­ga­lų au­gi­ni­mas ga­li pa­keis­ti ar­ba pa­pil­dy­ti tra­di­ci­nį ūki­nin­ka­vi­mą ne­der­lin­go­se šio kraš­to že­mė­se ir su­teik­ti pa­pil­do­mų pa­ja­mų ūki­nin­kams.

Iš ūkio ben­druo­me­nė dar ne­už­si­dir­ba iš­si­lai­ky­ti rei­ka­lin­gų lė­šų, da­lį jų ski­ria Nar­ko­ti­kų kon­tro­lės de­par­ta­men­tas tęs­ti­niam pro­jek­tui „As­me­nų, pri­klau­so­mų nuo psi­chi­ką vei­kian­čių me­džia­gų, so­cia­li­nė psi­cho­lo­gi­nė re­a­bi­li­ta­ci­ja „Pil­nų na­mų“ ben­druo­me­nė­je“, su­lau­kia­ma ir fi­zi­nių bei ju­ri­di­nių as­me­nų pa­ramos.

Apie sa­ve ir vais­tažoles

„Rink­ti vais­ta­žo­les gal ir nuo­bo­do­ka, ta­čiau ben­druo­me­nė­je yra daug įdo­mios veik­los. Mėgs­tu žais­ti krep­ši­nį. Anks­čiau moks­lai, mal­dos ne­rū­pė­jo, da­bar ki­taip žiū­riu į gy­ve­ni­mą, su­pran­tu, kad mo­kyk­la yra la­bai svar­bi, pa­mė­gau mal­dą“, – sa­kė jau­niau­sias ben­druo­me­nės na­rys, bro­lio Lai­mo­no glo­bo­ti­nis pen­kio­li­ka­me­tis Ka­ro­lis, ku­rį į ben­druo­me­nę at­ve­žė už­sie­ny­je dir­ban­tis tė­vas, ma­mos vai­ki­nas ne­tu­ri.

„Kai nu­si­bos­da­vo kas­die­niai ūki­niai dar­bai, už­pul­da­vo pri­si­mi­ni­mai iš se­no gy­ve­ni­mo, ei­da­vau skin­ti vais­ta­žo­lių: me­det­kų, tū­bių, gri­kių žie­dų. Vie­nu­ma ir ty­la pa­dė­da­vo nu­rim­ti, su­telk­ti dė­me­sį į sa­ve, pa­keis­ti nei­gia­mą min­čių srau­tą į po­zi­ty­vų“, – pri­si­pa­ži­no Fran­cas.

Alek­san­dras ir Val­das sa­kė, kad dar­bas su vais­ta­žo­lė­mis iš pra­džių ne­tei­kė jo­kio džiaugs­mo, nes rei­ka­la­vo daug kruopš­tu­mo ir kan­try­bės, ta­čiau lai­kui bė­gant jis net­gi ta­po ma­lo­nus. Šis dar­bas yra sa­vo­tiš­ki „tram­do­mie­ji marš­ki­niai“, me­di­ta­ci­ja, ug­do kan­try­bę ir nuo­lan­ku­mą.

Apie „Pil­nų na­mų“ ben­druo­me­nę fil­mą su­kū­ręs re­ži­sie­rius Al­gi­man­tas Ma­cei­na ne­slė­pė, kad ben­druo­me­nė­je ir pats gy­dė­si pri­klau­so­my­bę. Jam ši ben­druo­me­nė ta­po Die­vo ma­lo­ne. Jo­je jis at­ra­dovi­siš­ką dva­si­nę ra­my­bę, pa­pras­tą, ra­mų gy­ve­ni­mą, o fil­mą kū­rė no­rė­da­mas pa­ro­dy­ti, kad yra pri­klau­so­my­bės spren­di­mo ke­lių.

„Pa­te­kęs į ben­druo­me­nę ki­tą die­ną jau sky­niau vais­ti­nes ra­mu­nes, sė­dė­da­mas ant že­mos kė­du­tės. Ša­li­mais sklei­džia sa­vo aro­ma­tą me­det­kų lau­kas, to­liau bal­tuo­ja žy­din­tys gri­kiai. Sė­džiu kvap­nių ra­mu­nių lau­ke ap­sup­tas bi­te­lių, min­ty­se pra­šau an­ge­lų ir šven­tų­jų pa­gal­bos tvar­ky­ti vi­sas pro­ble­mas. Vi­siš­ka ra­my­bė ir pa­lai­ma. Mal­dos ga­li ne­su­pras­ti, bet ji – vei­kia“, – pa­sa­ko­jo Al­gi­man­tas.

Ku­ni­gas Va­le­ri­jus Ru­dzins­kas pui­kiai pri­si­me­na, kaip ma­žas su­sir­gęs ger­da­vo čiob­re­lių, avie­čių ar lie­pų žie­dų ar­ba­tą, ei­da­vo su kla­sės drau­gais rink­ti šal­pus­nių ir ki­tų vais­ta­žo­lių. Gal ir tai tu­rė­jo įta­kos, ko­dėl „Pil­nų na­mų“ ben­druo­me­nė puo­se­lė­ja bū­tent vais­ta­žo­lių ūkį?

At­ei­na ir po­eti­nis žodis

Re­a­bi­li­ta­ci­ją at­lie­kan­tys žmo­nės ne tik mo­ko­si pa­žin­ti sa­vo li­gą, dir­ba įvai­rų fi­zi­nį dar­bą, ke­tu­ris kar­tus per die­ną mel­džia­si, bet ir kal­bi­na po­eti­nį žo­dį. Tai pa­siū­lo ben­druo­me­nės įkū­rė­jas Tė­vas Va­le­ri­jus, po­ros de­šim­čių kny­gų au­to­rius, prieš tai, ži­no­ma, pa­kal­bė­jęs apie vaiz­do, gar­so, iš­gy­ve­ni­mo ir žo­džio san­ty­kį, jų struk­tū­rą ir raiš­kos ga­li­my­bes. Tai ne sau­sas li­te­ra­tū­ros įva­das, o eks­kur­si­jos prie upe­lio, me­džių, ban­dant pa­jus­ti, ką kal­ba gam­ta, kaip ga­li­me vaiz­dą, sa­vo jaus­mus ir iš­gy­ve­ni­mus iš­reikš­ti žo­džiais.

„Pil­nų na­mų“ ben­druo­me­nės na­rių ir bi­čiu­lių po­ezi­jos rin­ki­nys „Žo­džiu spar­nuo­tu skel­bia­me gy­ve­ni­mą” – la­bai ori­gi­na­li kny­ga, ku­rio­je 23 žmo­nių pos­mai. Juo­se au­to­riai at­vi­rai kal­ba apie gy­ve­ni­mą, pri­klau­so­my­bių pra­ra­di­mus, skaus­mą ir no­rą at­si­ties­ti, keis­tis, kreip­ti žvilgs­nius į Die­vą, pa­tei­kia sa­vo au­to­biog­ra­fi­jas, nuo­šir­džiai ra­šo apie sa­vo nuos­mu­kius, as­me­ni­nes žaiz­das, al­ko­ho­lį, nar­ko­ti­kų var­to­ji­mą. Su­ti­ki­te, kad žo­džiai apie ti­kė­ji­mą at­ei­ti­mi, su­vir­pan­čią sie­lą, ku­ri pa­ju­to ši­lu­mą, no­rą gy­ven­ti be kau­kių yra la­bai iš­kal­bin­gi.

Kny­ge­lės su­da­ry­to­jas ir re­dak­to­rius Va­le­ri­jus Ru­dzins­kas įva­di­nia­me žo­dy­je ra­šo: „Re­tai ga­li­ma ką nors ge­ra pa­sa­ky­ti apie nar­ko­ma­ną ar al­ko­ho­li­ką. Daž­niau­siai – tai su­dau­žy­to li­ki­mo žmo­nės. Ne­my­li­mi, ta­čiau mei­lės be­si­il­gin­tys. Ne­tu­rin­tys jė­gų nu­si­mes­ti sun­kaus pri­klau­so­my­bių kry­žiaus, ne­lai­min­gie­ji, pa­žy­mė­ti mir­ties žen­klu. Dau­ge­lis jų ei­na per gy­ve­ni­mą, ne­pa­ste­bė­da­mi gam­tos do­va­no­ja­mų ste­buk­lų akiai ir šir­džiai.”

Ku­ni­gas rašo ne­drįs­tąs nė iš vie­no pri­klau­so­mo žmo­gaus rei­ka­lau­ti, kad jis sa­vo gy­ve­ni­mu įžieb­tų mei­lės ar šven­tu­mo ug­nį, ta­čiau lai­kąs jį šven­tu dėl kiek­vie­nos blai­vios die­nos, nes ži­no, ko­kių sun­kiai su­vo­kia­mų pa­stan­gų rei­kia iš­sau­go­ti blai­vy­bę. Ne­si­ti­ki jo­kių žyg­dar­bių, nes šie žmo­nės, ku­rie trokš­ta keis­tis, kas­dien at­lie­ka žyg­dar­bį.

Ar ga­li šiems žmo­nėms pa­dė­ti vais­ta­žo­lės? Kas jos, vien vie­nuo­ly­nų tra­di­ci­ja ar pa­pras­čiau­sias su­vo­ki­mas, kad vie­nas Die­vo kū­ri­nys ga­li pa­dė­ti ki­tam? „Vais­ta­žo­les, kaip ir ki­tus daik­tus, pa­šven­ti­na­me, kad jos nau­do­jan­tiems žmo­nėms duo­tų svei­ka­tos, iš­lais­vin­tų nuo pik­to­jo, vi­sų ne­ge­ro­vių. Vis­ką, ką au­gi­na­me, šven­ti­na­me ir eg­zor­tuo­ja­me“, – sa­ko Tė­vas Va­le­ri­jus Ru­dzins­kas, pa­aiš­kin­da­mas, kad vais­ta­žo­lės yra vie­na iš Die­vo vei­ki­mo for­mų.

Sek­ma­die­niais po Mi­šių ku­ni­gas ben­druo­me­nė­je at­lie­ka iš­gy­dy­mo ir iš­lais­vi­ni­mo pa­mal­das, į ku­rias su­plau­kia daug žmo­nių ne tik iš ap­lin­ki­nių kai­mų, bet ir di­džių­jų ša­lies mies­tų. Ko­kia šios vie­to­vės trau­ka įsi­ti­ki­no­me ap­si­lan­kę ei­li­nio lais­va­die­nio po­pie­tę. Jau­na šei­ma at­ve­žė pa­lai­min­ti daž­nai ser­gan­tį pu­sės me­tų kū­di­kį, ki­ta – tie­siog pa­si­tar­ti, ke­lios – pa­si­vaikš­čio­ti gra­žio­je erd­vė­je. Pa­ma­tė­me ir du bu­vu­sius re­a­bi­li­ta­ci­jos cen­tro lan­ky­to­jus, jau gy­ve­nan­čius sa­va­ran­kiš­ką blai­vų gy­ve­ni­mą. Jiems ben­druo­me­nė daug kuo yra ir na­mai, ir tė­vas bei mo­ti­na.

 

 

 

© Visos teisės saugomos 2023