Žanna Jankovskaja

Vais­ti­nių au­ga­lų
ka­riau­na

 

Žo­li­nin­kė Žan­na Jan­kov­ska­ja sa­ko,
kad su li­ga ko­vo­ja vi­sa au­ga­lų ka­riuo­me­nė. Kiek­vie­na­me re­cep­te vie­na vais­ta­žo­lė yra ka­ra­lius, ki­tos - jo pa­ly­da: ka­riai, gin­kla­ne­šiai, žval­gai, žir­gai, jiems pa­lan­kus vė­jas
ar  že­mė po ko­jo­mis.    

    

Kau­nie­tę žo­li­nin­kę Žan­ną Jan­kov­ska­ją ga­li­me va­din­ti mo­der­nia sa­va­moks­le, tu­rin­čia tra­di­ci­nės me­di­ci­nos ži­nių. De­šimt me­tų Kau­no kli­ni­ko­se iš­dir­bu­sią me­di­kę al­ter­na­ty­vi­ą­ja me­di­ci­na su­si­do­mė­ti pri­ver­tė ar­ti­mų­jų ne­ga­la­vi­mai. Bū­da­ma tris­de­šim­t tre­jų ji skaus­min­gai pa­ju­to, kad tra­di­ci­nė me­di­ci­na to­li gra­žu ne vi­sa­da ga­li pa­dėti.  

 

Ke­lias į Lie­tu­vą

Žan­na gi­mė Es­ti­jo­je, bal­ta­ru­sės ir suo­mio šei­mo­je. Jau­ni tė­vai prastai su­ta­rė, me­tu­kų ne­tu­rin­čią duk­re­lę ati­da­vė au­gin­ti mo­čiu­tei į Bal­ta­ru­si­jos kai­mą. Kai mer­gai­tei su­ėjo pen­ke­ri me­tai, tė­čio gi­mi­nė pri­ra­gino po­rą pa­si­im­ti duk­re­lę, ti­kė­da­mie­si, kad au­gin­da­mi ją gy­vens kar­tu, ta­čiau tė­vų san­tuo­ka vis dėl­to iširo. 

  Iki de­šim­ties me­tų Žan­na daž­nai sir­go plau­čių už­de­gi­mu, mė­ne­siais gy­dė­si li­go­ni­nė­se, sa­na­to­ri­jo­se. Kai pra­dė­jo šok­ti, kiek­vie­ną ry­tą mankš­tin­tis, lan­ky­ti gim­nas­ti­ką, leng­vą­ją at­le­ti­ką, įvy­ko ste­buk­las - li­gos pa­si­trau­kė. Baig­da­ma vi­du­ri­nę mo­kyk­lą mer­gi­na ne­abe­jo­jo no­rin­ti stu­di­juo­ti me­di­ci­ną. Pa­si­rin­ko na­tū­ra­lią ir tuo me­tu nau­ją jos kryp­tį - ma­sa­žą. 

  Kol ji stu­di­ja­vo Es­ti­jo­je, pa­tė­vį ko­man­di­ra­vo sta­ty­ti Kau­no ši­lu­mi­nės elek­tri­nės, taip į Lie­tu­vą at­si­kraus­tė ir žo­li­nin­kės ma­ma, se­suo. Bai­gu­si stu­di­jas Žan­na ir­gi at­vy­ko į Lie­tu­vą, įsi­dar­bi­no Res­pub­li­ki­nės Kau­no kli­ni­ki­nės li­go­ni­nės fi­zio­te­ra­pi­jos sky­riu­je. Kau­ne ir iš­te­kė­jo. Kai po ke­le­rių me­tų ar­ti­mie­ji iš­vy­ko at­gal į Es­ti­ją, Žan­na, su vy­ru Vla­di­mi­ru au­gi­nan­ti tris vai­kus, ne­su­abe­jo­jo, kad jos na­mai yra Lie­tu­vo­je. Ki­tur sa­vo gy­ve­ni­mo ji ne­įsi­vaiz­da­vo. 

Ta­čiau Lie­tu­vo­je 23 me­tus pra­gy­ve­nu­si, be­veik be ak­cen­to lie­tu­viškai kal­ban­ti mo­te­ris iki šiol meldžia­si ru­siškai - taip išmo­ko, taip leng­viau.

  

Po­sū­kis - vy­ro stu­bu­ro iš­var­žos

Vla­di­mi­ras dir­bo in­ži­nie­riu­mi vie­no­je Kau­no ga­myk­lo­je ir jau­tė­si svei­kut svei­ku­tė­lis, kol ne­ti­kė­tai ne­už­klu­po dau­gy­bi­nės stu­bu­ro dis­kų iš­var­žos. Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­to kli­ni­kų me­di­kai la­bai sten­gė­si pa­dė­ti, ta­čiau che­mi­niai vais­tai, tem­pi­mai, ki­tos fi­zio­te­ra­pi­jos pro­ce­dū­ros no­ri­mo re­zul­ta­to ne­da­vė. Ge­riau­sių ša­lies neu­ro­lo­gų kon­sul­ta­ci­jos nie­ko ge­ro ne­ža­dė­jo - teks ope­ruo­tis. Tai su­tuok­ti­nių ne­vi­lio­jo: ope­ra­ci­ja - ri­zi­kin­ga, pa­ge­rė­ji­mas - abe­jo­ti­nas. Pa­ga­liau vie­nas neu­ro­pa­to­lo­gas pa­ta­rė kreip­tis į eks­tra­sen­sus, gal jie pa­dė­tų.

Vla­di­mi­ras, per­duo­da­mas šį pa­ta­ri­mą žmo­nai, pri­dū­rė: „Tu ir pa­ti ran­ko­se tu­ri kaž­ko­kių ga­lių, tik rei­kė­tų jas la­vin­ti." Kaip? Į šį skaus­min­gą klau­si­mą li­ki­mas at­sa­kė žai­biš­kai. Jau ki­tą ry­tą laik­raš­ty­je „Kau­no tie­sa" Žan­na per­skai­tė skel­bi­mą, kvie­tusį į še­šių die­nų Džu­nos Da­vi­taš­vi­li bio­e­ner­ge­ti­nio ma­sa­žo kur­sus. Jai ypač įstri­go žo­džiai: „Jei no­ri­te pa­dė­ti ar­ti­mie­siems at­si­kra­ty­ti įvai­rių ne­ga­la­vi­mų." Mo­te­ris la­bai no­rė­jo pa­dė­ti vy­rui.     

  Jau­nai šei­mai kur­sų kai­na at­ro­dė la­bai di­de­lė, be to, rei­kė­jo su­si­ras­ti žmo­gų, ku­ris va­ka­rais ga­lė­tų pri­žiū­rė­ti de­vy­nių mė­ne­sių am­žiaus jau­niau­si­ą­ją duk­re­lę. Ta­čiau ne­abe­jo­jo - rei­kia tai rei­kia. Ir ne­si­gai­lė­jo. Po kur­sų Žan­nai pa­sau­lis pa­si­kei­tė. Už­riš­to­mis aki­mis ga­lė­jo at­kar­to­ti prie­šais sto­vin­čio žmo­gaus ju­de­sius, pri­dė­ju­si ran­ką prie ki­to žmo­gaus gal­vos - ma­ty­ti jo sme­ge­nis, tarp tuš­čių deg­tu­kų dė­žu­čių pa­jaus­ti tą, ku­rio­je gu­li auk­si­nis dir­bi­nys. O kai na­muo­se su­su­ko kaip vie­lą sun­kų me­ta­li­nį šaukš­tą, su­tuok­ti­nių aky­se įsi­žie­bė vil­tis - Vla­di­mi­ras pa­sveiks. Jau po mė­ne­sio skaus­mas ir nu­skaus­mi­na­mie­ji vais­tai pa­si­trau­kė iš vy­ro gy­ve­ni­mo.       

 

„Her­ba­rius" - žo­lių ži­no­vas

Pa­ma­tę šį ste­buk­lą, ser­gan­tys drau­gai ir pa­žįs­ta­mi taip pat pra­dė­jo kreip­tis pa­gal­bos į Žan­ną. „Tei­sin­ga diag­no­zė yra be­ne svar­biau­sia są­ly­ga, kad žmo­gus pra­dė­tų sveik­ti. Ta­čiau nu­sta­ty­ti li­gos prie­žas­tį bio­e­ner­ge­ti­niu bū­du man truk­da­vo apie dvi va­lan­das. Li­ki­mas vėl pa­siū­lė ne­ti­kė­tą pa­gal­bą. Pa­ma­čiau lai­dą per te­le­vi­zi­ją apie vir­gu­li­nin­ką ir su­si­do­mė­jau šiuo diag­nos­ti­kos bū­du. Jau iš kar­to po tos lai­dos grie­biau mez­gi­mo vir­ba­lus, su­len­kiau juos rei­kia­mu kam­pu ir pa­si­da­riau pir­mą­sias vir­gu­les. Jo­mis pa­ban­džiau pa­tik­rin­ti ar­ti­muo­sius - pa­vy­ko. Da­bar kruopš­čiai diag­no­zei nu­sta­ty­ti vir­gu­lė­mis už­trun­ku apie 45 mi­nu­tes. Se­niai be­si­lan­kan­tiems pa­cien­tams už­ten­ka 10-15 mi­nu­čių", - pa­sa­ko­ja al­ter­na­ty­vio­sios me­di­ci­nos ži­no­vė.      

Pa­sak jos, te­rei­kia nu­krei­pus vir­gu­les į žmo­gų lė­tai pra­ei­ti nuo vie­no or­ga­no prie ki­to. Jei­gu vir­gu­lės su­si­kry­žia­vo ties tam tik­ru or­ga­nu - inks­tais, ke­pe­ni­mis ir kt. - šie or­ga­nai ser­ga, juo­se nė­ra ener­gi­jos. Pa­sa­ky­ti, koks or­ga­nas kuo ser­ga, mo­te­riai pa­dė­jo ir stu­di­juo­jant me­di­ci­ną įgy­tos ži­nios.

Ho­lis­ti­nis po­žiū­ris į svei­ka­tą, me­di­ci­nos ži­nios, iš­la­vin­tos eks­tra­sen­so­ri­nės sa­vy­bės ir nuo­šir­dus no­ras pa­dė­ti ki­tiems trauk­te trau­kė žmo­nes į ke­tu­rių kam­ba­rių Jan­kov­skių bu­tą Kal­nie­čių mik­ro­ra­jo­ne. Su­vo­ku­si, kad ji pa­de­da at­sta­ty­ti svei­ka­tą jau ne tik na­miš­kiams ir bi­čiu­liams, 1994 me­tais Žan­na įkū­rė in­di­vi­du­a­lią įmo­nę „Her­ba­rius", ku­rią po dvy­li­kos me­tų per­re­gist­ra­vo į už­da­rą­ją ak­ci­nę ben­dro­vę.      

„Dėl pa­va­di­ni­mo daug gal­vos ne­su­kau. „Her­ba­rius" lo­ty­niškai reiškia „žo­lių ži­no­vas". Vais­ta­žo­les la­bai ger­biau ir ger­biu, jas lai­kau tik­rai­siais vais­tais. Che­mi­niai vais­tai tik nu­slo­pi­na li­gą, tar­si už­ge­si­na gais­rą, o ru­se­nan­čias ža­ri­jas tu­ri įveik­ti ki­tos, švel­nes­nės prie­mo­nės. Tam ypač tin­ka vais­ta­žo­lės. Jos, su­pran­ta­ma, var­to­jant iš­min­tin­gai, pa­de­da nie­kam ne­kenk­da­mos, sau­go­da­mos kiek­vie­ną or­ga­ną. Štai su­ser­ga vai­kas plau­čių už­de­gi­mu, gy­dy­to­jas jam skiria an­ti­bio­ti­kų. Ta­čiau jie plau­čių ne­pa­gy­dys, tik pri­slo­pins  už­de­gi­mą. Ga­lu­ti­nio re­zul­ta­to pa­siek­si­me var­to­da­mi vais­tažoles, da­ry­da­mi mankš­tas ir ma­sa­žus, ku­rie iš­va­lys iš plau­čių skrep­lius, pa­ge­rins krau­jo cir­ku­lia­ci­ją, ap­rū­pins de­guo­ni­mi. Jei­gu su­skau­dus gal­vai žmo­gus iš­ge­ria anal­gi­no, tab­le­tė nui­ma skaus­mą, bet smo­gia ke­pe­nims. Ge­rai, jei žmo­gus tą anal­gi­no tab­le­tę iš­ge­ria kar­tą per me­tus. O jei­gu jį ka­muo­ja rim­tos bė­dos ir skaus­mai, jis ko­ne kas­dien ge­ria anal­gi­ną ir net ne­ieš­ko skaus­mo prie­žas­čių, ža­la aki­vaiz­di. Gy­dy­mas vais­ta­žo­lė­mis - la­bai šven­tas, rei­ka­lau­ja gi­laus žmo­gaus, gam­tos ir vi­sa­tos pažini­mo. „Žo­li­nin­kė" man skam­ba gar­bin­giau ne­gu „pro­fe­so­rė", -  sa­ko al­ter­na­ty­vio­sios me­di­ci­nos ži­no­vė, ku­riai ka­dai­se dės­ty­to­jai pra­na­ša­vo moks­li­nin­kės kar­je­rą.  

  

Vais­ta­žo­lės pa­gal dar­bo po­bū­dį

 Vi­są die­ną sė­din­tiems prie kom­piu­te­rio žmo­nėms, ku­riems daž­nai skau­da gal­vą, raus­ta akys, spau­džia šir­dį ir spran­dą, silps­ta re­gė­ji­mas ir at­min­tis, žoli­nin­kė pa­ta­ria bū­ti­nai da­ry­ti per­trau­kė­les ir pa­ju­dė­ti, po­rą­kart per me­tus po dvi tris sa­vai­tes ger­ti vais­ti­nių me­det­kų ar­ba­tos. Ji neut­ra­li­zuos kom­piu­te­rio po­vei­kį, pa­dės žar­ny­nui, ge­rins re­gė­ji­mą, stip­rins šir­de­lės veik­lą ir ner­vų sis­te­mą, o  nu­spaus­tos vais­ta­žo­lės bus pui­kus kom­pre­sas pa­var­gu­sioms akims.

  Dir­ban­tiesiems la­bo­ra­to­ri­jo­se su švi­nu siū­lo ger­ti dir­vi­nių asiūk­lių, su­pa­miems rūgš­čių ir ace­to­no ga­rų - krau­ja­žo­lių,  triū­sian­tiems dul­kė­to­je ap­lin­ko­je - čiob­re­lių ar ki­tų kvė­pa­vi­mo ta­kų veik­lą ge­ri­nan­čių au­ga­lų ar­ba­tų.     

  Ko­dėl gy­dy­to­jai pa­pras­tai pa­cien­tus gy­dy­ti pra­de­da ne nuo silp­niau­sių vais­tų? „Tra­di­ci­nė me­di­ci­na orien­tuo­ta ne į pro­fi­lak­ti­ką, o sun­kių už­leis­tų li­gų gy­dy­mą, stip­rius che­mi­nius vais­tus ir ope­ra­ci­jas. Gy­dy­to­jai taip įpra­tę, žmo­nės į juos pa­pras­tai ir krei­pia­si tik kri­ti­niais at­ve­jais. Juk kiek žmo­nių in­fark­tas iš­tin­ka ne­ti­kė­tai, ne­pa­ju­tus šios rim­tos li­gos po­žy­mių", -  sa­ko Žanna.

       

De­be­sy­las - au­ga­lų ka­ra­lius

Daž­niau­siai žo­li­nin­kė ski­ria pla­čiai vei­kian­čias vais­ta­žo­les, ypač mėgs­ta di­dį­jį de­be­sy­lą. „Diag­no­zuo­da­ma vir­gu­lė­mis, ga­liu ste­bė­ti ir žo­lių po­vei­kį or­ga­niz­mui. Pa­ste­bė­jau, jog de­be­sy­lo ar­ba­ta pa­de­da ne tik nuo ko­su­lio, plau­čių tu­ber­ku­lio­zės, bet ir nuo ka­sos už­de­gi­mo, cuk­ra­li­gės, vi­du­rių pū­ti­mo, sto­ro­sios žar­nos glei­vi­nės už­de­gi­mo, šir­dies ir są­na­rių reu­ma­to, krau­ja­gys­lių ate­rosk­le­ro­zės, epi­lep­si­jos, emo­ci­nio ne­sta­bi­lu­mo ir kt. Sa­vo nuo­sta­bai, Ti­be­to me­di­ci­nos far­ma­ko­pė­jo­je per­skai­čiau tą pa­tį apie di­džio­jo de­be­sy­lo šak­nų sa­vy­bes. Ti­be­to me­di­ci­na nau­do­ja daug su­dė­tin­gų vais­ta­žo­lių re­cep­tų. Ma­no­ma, kad li­ga at­si­ran­da dėl har­mo­ni­jos su­tri­ki­mo or­ga­niz­me, vais­tažolės ski­ria­mos jai at­sta­ty­ti. Ko­vo­ti su li­ga pa­kvie­čia­ma vi­sa au­ga­lų ka­riuo­me­nė. Kiek­vie­na­me re­cep­te tam tik­ra vais­ta­žo­lė yra ka­ra­lius, ki­tos - pa­ly­da: ka­riai, gin­kla­ne­šiai, žval­gai. Vais­ti­nių au­ga­lų ka­ra­liu­mi dau­ge­ly­je Ti­be­to re­cep­tų lai­ko­mas di­dy­sis de­be­sy­las. Stip­riau­siais ka­riais, žval­gais ir ki­tais ko­vo­to­jais su li­ga - dyg­liuo­ta­sis šal­ta­lan­kis, dir­vi­nis asiūk­lis, pa­pras­ta­sis erš­kė­tis ir taip to­liau. Ka­riuo­me­nės žir­gai, jai pa­lan­kus vė­jas ir že­mė po ko­jo­mis - mi­ne­ra­li­nės me­džia­gos, įvai­rios sma­los, der­vos, ak­me­nys. To­kiuo­se dau­gia­kom­po­nen­ti­niuo­se re­cep­tuo­se bū­na nuo tri­jų ke­tu­rių iki šim­to vais­ta­žo­lių ir mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų",  - pa­sa­ko­ja mo­te­ris.    

  Pa­pras­tai sa­vo pa­cien­tams ji siū­lo ger­ti stip­rią vais­ta­žo­lių ar­ba­tą, stik­li­ne ver­dan­čio van­dens už­pli­ky­ti šaukš­tą ar du smul­kin­tos žo­lės. „Vais­ti­nė ar­ba­ta - ne žai­di­mas. Ją siū­lau ruoš­ti taip, kad na­mų są­ly­go­mis gau­tu­me kuo dau­giau nau­dos iš kuo ma­žiau ža­lia­vos. Jei ta­ka­žo­les už­vir­tu­me, ar­ba­ta pa­dė­tų tik nuo šla­pim­ta­kių ir inks­tų li­gų, iš­grauš­tų dan­tų ema­lį. Kai ta­ka­žo­les va­lan­dai už­pli­ko­me ver­dan­čiu van­de­niu, žo­lės ne­spė­ja iš­leis­ti ža­lin­gų me­džia­gų, o pa­lie­ka ne­ma­žai nau­din­gų. Taip pa­ruoš­ta ta­ka­žo­lių ar­ba­ta gy­do ir gim­dos kak­le­lio žaiz­de­les, kai­rės kiau­ši­dės cis­tas, kai­rio­jo gal­vos sme­ge­nų pus­ru­tu­lio krau­ja­gys­les, kai­rį­jį šla­pim­ta­kį, kai­rės ko­jos ve­nas, trom­bof­le­bi­tą", - sa­ko žo­li­nin­kė, pa­ste­bė­da­ma, kad jei­gu žmo­gui ne­pa­vyks­ta tiks­liai va­lan­dai už­pli­ky­ti vais­ta­žo­lių, ge­riau pa­lai­ky­ti trum­piau, o ne per il­gai.  

  

Švel­nūs ir pa­ti­ki­mi

Pa­cien­tams Žan­na pa­sa­ko­ja ne tik apie vais­ta­žo­les, bet ir apie fi­zi­nį ak­ty­vu­mą, me­di­ta­ci­jas, mais­to pa­pil­dus (mat ma­no, kad šiais lai­kais, kai pa­blo­gė­jo eko­lo­gi­nės są­ly­gos, žmo­nės val­go daug kon­ser­vuo­to mais­to, bū­ti­ni pa­pil­dai no­rint iš­sau­go­ti svei­ką pro­tą ir kū­ną), daž­ną pa­ra­gi­na at­si­sa­ky­ti ko­kių nors mais­to pro­duk­tų, pra­dė­ti mankš­tin­tis ir net pa­ta­ria, ko­kie pra­ti­mai ge­riau­siai vy­tų be­si­for­muo­jan­čias li­gas.     

„Bet sa­ve va­di­nu žo­li­nin­ke. Mat vais­ta­žo­lės ma­no siū­lo­mo­je  pa­gal­bo­je yra svar­biau­sios", - pa­ste­bi žo­lių ži­no­vė. Ją skau­di­na kar­tais gir­di­mi žo­džiai, kad vais­ta­žo­lės tin­ka tik pro­fi­lak­ti­kai. Žan­na ma­no, kad bū­tent vais­ta­žo­lės yra tik­rie­ji vais­tai, o dau­gu­ma che­mi­nių vais­tų li­gų ne­iš­gy­do, tik nu­slo­pi­na trum­pam, žlug­dy­da­mi na­tū­ra­lų imu­ni­te­tą. Tar­kim, an­ti­bio­ti­kai li­gą iš plau­čių per­ke­lia į są­na­rius, vais­tai nuo krau­jo spau­di­mo daž­niau­siai var­gi­na inks­tus, lyg bo­ta­gu ra­gin­da­mi ju­dė­ti ir taip nu­sil­pu­sį or­ga­ną. Vais­ti­niai au­ga­lai, mankš­tos ir me­di­ta­ci­jos vei­kia ki­taip, su­tei­kia or­ga­niz­mui bū­ti­nos gy­vy­bi­nės erd­vės ir ener­gi­jos.     

  Pa­sak jos, nė­ra vie­nos li­gos. Pa­vyz­džiui, bron­chi­nė ast­ma ar aler­gi­ja ro­do or­ga­niz­mo ne­at­spa­ru­mą ir už­terš­tu­mą, są­na­rių po­dag­ra - inks­tų veik­los su­tri­ki­mą, blo­gą šla­pi­mo rūgš­ties ša­li­ni­mą iš krau­jo. Žo­li­nin­kė pa­ste­bi, kad daž­nai aler­gi­ją ga­li­ma įveik­ti be che­mi­nių vais­tų - bent mė­ne­siui at­si­sa­kius pie­no pro­duk­tų, cit­ru­si­nių vai­sių, ka­vos, ge­riant tri­spal­vės naš­lai­tės ir tri­skiau­čio la­kišiaus ar­ba­tas, kas ry­tą spor­tuo­jant, drėg­nai va­lant gy­ve­na­mą­sias pa­tal­pas.

 

Ei­lės pri­ima­ma­ja­me

Pa­tek­ti kon­sul­tuo­tis pas Žan­ną Jan­kov­ska­ją nė­ra leng­va. Žmo­nes trau­kia tai, kad li­gas ji diag­no­zuo­ja vir­gu­lė­mis, be jo­kių ty­ri­mų. Kaip įsi­ti­ki­no šių ei­lu­čių au­to­rė, per ke­lias mi­nu­tes nu­sa­ko vi­sas li­gas, ko­kio­mis te­ko sirg­ti vai­kys­tė­je, tas, ku­rios tik for­muo­ja­si ir pa­si­reikš dar po ke­lių ar ke­lio­li­kos me­tų. Tie­sa, tai ga­li ge­ro­kai iš­gąs­din­ti. Ta­da Žan­na ra­mi­na, kad jos pa­cien­tai gy­ve­na il­gai - juk ge­riau, kai žmo­gus ži­no apie li­gos užuo­maz­gą ir svei­ka­ti­na­si, ne­gu kai ji ne­pa­ste­bi­mai iš­kli­bi­na or­ga­niz­mą.

Šių ei­lu­čių au­to­rei iš­gir­dus apie de­šim­tį li­gų ne­kris­ti į pa­ni­ką lei­do su­vo­ki­mas, kad kaž­ku­rios li­ge­lės iš so­li­džios jų puokš­tės gy­vuo­ja jau il­gai, be­veik ne­truk­dy­da­mos gy­ven­ti ir ma­mos pa­tir­tis (bū­da­ma ke­tu­rias­de­šim­ties ji jau gy­dė­si, o ir su­lau­ku­si sep­ty­nias­de­šim­ties sėk­min­gai te­be­dir­ba), ra­mi­no ir Žan­nos žo­džiai, kad pa­grin­di­nė svei­ka­tos bė­da yra ner­vi­nė įtam­pa. Jau ži­no­jau, kiek ga­liu ją su­ma­žin­ti ke­lioms die­noms iš­trū­kusi iš na­mų ir dar­bo, da­ry­da­ma au­to­ge­ni­nę tre­ni­ruo­tę.

Ke­lis kar­tus Žan­nos pri­myg­ti­nai pa­ra­gin­ta iš­si­tir­ti šir­dį, aukš­čiau­sio ly­gio gy­dy­mo įstai­go­se vis iš­girs­da­vau pa­ti­ki­ni­mą, kad vis­kas nor­malu, nors iš­si­neš­da­vau po ke­lis vais­tų re­cep­tus. „Jei ope­ruo­ti ar skirti stip­rių che­mi­nių vais­tų ne­rei­kia, gy­dy­to­jai sa­ko, kad žmo­gus svei­kas. O li­gą gy­dy­ti rei­kia nuo anks­ty­vos jos užuo­maz­gos", - anaip­tol ne džiu­giai ko­men­ta­vo al­ter­na­ty­vio­sios me­di­ci­nos ži­no­vė.     

   „Her­ba­rius" pa­cien­tus re­gist­ruo­ja me­tams pus­an­trų į prie­kį. Jau po­rą me­tų nau­ji žmo­nės ne­re­gist­ruo­ja­mi, išim­tys da­ro­mos tik sun­kiai ser­gan­tiems vai­kams. O no­rin­čių­jų pa­tek­ti - dau­gy­bė. Be­si­ver­žian­čių­jų be ei­lės daž­nai bū­na tiek pat, kiek už­si­re­gist­ra­vu­sių­jų: „Ar pri­im­si­te iš­im­ties tvar­ka? Pa­žiū­rė­ki­te, ko­dėl skau­da? Tu­riu siun­ti­mą ope­ruo­tis, žvilg­tel­ki­te trum­pam, gal iš­si­ver­siu be ope­ra­ci­jos", - to­kie žodžiai dažnai skam­ba pri­ima­ma­ja­me.     

  „Ma­no iš­min­tis - jūs, pa­cien­tai. Pra­dė­ju­si dirb­ti su be­si­krei­pian­čiais žmo­nė­mis su­si­tik­da­vau daž­nai, kas mė­ne­sį, vė­liau - kas pus­me­tį, da­bar - kas me­tus.  Ra­šau ir sau­gau li­gos is­to­ri­jas, ma­tau, kaip žmo­nes vei­kia įvai­rios vais­ta­žo­lės. Skai­tau daug li­te­ra­tū­ros, jos siū­lo­mas prie­mo­nes pa­tik­ri­nu prak­tiškai. Pa­vyz­džiui, ne vie­nas šal­ti­nis tvir­ti­no, kad krau­ja­gys­les gy­do grai­ki­nių rie­šu­tų už­pil­ti­nės. Bet kai pa­skir­da­vau jų pir­mie­siems pa­cien­tams, ne­pa­dė­da­vo, kol pa­ga­liau ap­ti­kau, kad už­pil­ti­nės da­ro­mos ne iš pa­čių rie­šu­tų, o tik iš jų kevalų per­tva­rė­lių," - pa­sa­ko­ja žo­li­nin­kė.    

  Ne­re­tai į ją krei­pia­si žmo­nės po pen­ke­rių ar de­šim­ties me­tų per­trau­kos, pra­šy­da­mi pa­gal­bos įveik­ti ką tik at­ras­tą li­gą. O Žan­na at­ver­tu­si iš­sau­go­tas jų li­gų is­to­ri­jas pa­ro­do, kad ši bė­da bu­vo pa­ste­bė­ta jau ir per anks­tes­nį vi­zi­tą, tik žmo­gus jos ne­juto. 

 

Ry­to ri­tu­alai

No­rin­tiems gy­ven­ti svei­kiau Ž. Jan­kov­ska­ja yra pa­ra­šiu­si kny­gas „Die­na be tab­le­tės", „Aš pa­de­du bū­ti svei­kiems". Jo­se žo­li­nin­kė ak­cen­tuo­ja, kad gy­ven­da­mi be­pro­tiš­ku tem­pu žmo­nės pa­mirš­ta, jog mū­sų kū­nui rei­kia dė­me­sio ir re­mon­to, kaip au­to­mo­bi­liui, dra­bu­žiams ar ava­ly­nei. Jei­gu kiek­vie­ną ry­tą ras­tu­me lai­ko ry­ti­nei mankš­tai, iš­mok­tu­me ir da­ry­tu­me at­si­pa­lai­da­vi­mo pra­ti­mus ar me­di­tuo­tu­me, ne­rei­kė­tų ra­mi­na­mų­jų vais­tų, ma­sa­žų dėl nu­ga­ros ir gal­vos skaus­mų.    

Ry­te nu­skam­bė­jus ža­din­tu­vui Žan­na ra­gi­na žmo­nes ne­sku­bė­ti šok­ti iš lo­vos, ypač jei kan­ki­na stu­bu­ro skaus­mai. Gu­lė­da­mi ant nu­ga­ros po de­šimt kar­tų iš­temp­ki­me abi ko­jas, pirš­tus pa­len­kę į sa­ve. Ta­da at­si­sė­dę lo­vo­je lė­tai pa­su­ki­me gal­vą į kai­rę, po to į de­ši­nę, steng­da­mie­si au­sį pa­dė­ti ant pe­ties, pa­ma­sa­žuo­ki­me pe­čius. Ap­ti­kę skaus­min­gų vie­te­lių, jas pa­mai­gy­ki­me stip­riau. Šie taškai ro­do gre­sian­tį pa­vo­jų su­sirg­ti.     

  Dar rei­kė­tų bent de­šimt mi­nu­čių skir­ti ry­ti­nei mankš­tai. Be įpras­tų pra­ti­mų vi­soms rau­me­nų gru­pėms Ž. Jan­kov­ska­ja pa­ta­ria pa­da­ry­ti ke­lias jo­gos asa­nas. At­si­sto­ję su­glaus­ki­me kul­ną prie kul­no, ke­lį prie ke­lio, nykš­tį prie nykš­čio, ke­lius įtemp­ki­me, kad net pa­kil­tų jų gir­ne­lės, įtrau­ki­me pil­vą ir sėd­me­nis, iš­kel­ki­me ir temp­ki­me ran­kas į vir­šų, kad įsi­temp­tų stu­bu­ras ir jaus­tu­mė­mes lyg tem­pia­mi už plau­kų į lu­bas. Taip sto­vė­da­mi su­skai­čiuo­ki­me iki tris­de­šim­ties. Ši kal­no po­za, pa­sak medikės, la­bai nau­din­ga tiems, ką daž­nai ka­muo­ja krū­ti­nės da­lies stu­bu­ro skaus­mai, ge­ri­na lai­ky­se­ną, stip­ri­na pil­vo, nu­ga­ros ir ko­jų rau­me­nis, pa­gy­vi­na pro­tą. Ki­ta la­bai rei­ka­lin­ga jo­gos po­za - žvakė. 

Ti­ki­te, kad žmo­nės ga­li gy­dy­tis iš kny­gų? „Iš jų daug ko iš­mo­kau, ir pa­ti ra­šau apie ga­li­my­bę gy­dy­tis na­tū­ra­liai, ra­gi­nu žmo­nes dau­giau dė­me­sio skir­ti ry­ti­nei mankš­tai ir fi­zi­niams pra­ti­mams, pa­tei­kiu daž­niau­siai pri­rei­kian­čių re­cep­tų. Ma­no kny­go­se žmo­nės pa­ste­bi la­bai skir­tin­gus da­ly­kus - vie­ni dė­ko­ja už bui­ti­nius pa­ta­ri­mus, ki­ti - už re­cep­tus, ku­riuos no­riai re­ko­men­duo­ja ar­ti­mie­siems ar net in­ter­ne­te. Daug kam at­ro­do, kad ap­ra­šiau bū­tent  juos, taip pa­na­šiai ir ak­tu­a­liai nu­skam­ba si­tu­a­ci­jos", - sa­ko žo­li­nin­kė. 


Svar­biau­si prin­ci­pai

Li­gas Žan­na va­di­na ne­iš­ven­gia­mo­mis mū­sų gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vė­mis. Ji abe­jo­ja, ar jo­kių skaus­mų, gal­vos svai­gi­mo, vi­du­rių pū­ti­mo ne­jau­čian­tys žmo­nės yra svei­ki. Tie­siog yra žmo­nių, ku­rie ne­si­skun­džia, nes jų sen­so­ri­niai ner­vų ga­liu­kai yra ne­jaut­rūs ir jie ne­jau­čia skaus­mo.    

„Ser­ga­me vi­si, nes vi­si gy­ve­na­me ne­tei­sin­gai. Aš ve­ge­ta­rė jau pen­kio­li­ka me­tų, ne­tu­riu ir ža­lin­gų įpro­čių, per Ga­vė­nią ir Ad­ven­tą pas­nin­kau­ju, ne­val­gau ne tik mė­sos, bet ir žu­vies, kiau­ši­nių, pie­no pro­duk­tų, ban­de­lių, sal­dai­nių, - pa­kan­ka­mai iš­va­lau or­ga­niz­mą. Bet ne­su­ge­bu lai­ky­tis die­nos re­ži­mo, daž­nai pa­val­gau tik va­ka­re, nors ter­mo­se už­pli­ky­tos ko­šės kas­dien at­si­ne­šu į dar­bą. Li­gų pe­ri­ma­me su ge­nais, jas for­muo­ja ap­lin­ka - plas­ti­ki­niai lan­gai, gry­be­liai ar pė­le­siai bu­tuo­se, lais­va­lai­kis, pra­leis­tas prie te­le­vi­zo­riaus ir kom­piu­te­rių, ge­o­pa­to­ge­ni­nės zo­nos ir dau­gy­bė ki­tų veiks­nių. To­dėl svar­bu skir­ti dė­me­sio svei­ka­tai pa­lai­ky­ti. Be­lie­ka tik už­jaus­ti ge­rian­čius, rū­kan­čius ar ki­tų ža­lin­gų įpro­čių tu­rin­čius žmo­nes - jie pa­tys kas­dien ža­lo­ja sa­ve", - kal­ba žo­li­nin­kė.    

Al­ter­na­ty­vio­sios me­di­ci­nos ži­no­vė įsi­ti­ki­nu­si, kad griež­tas pas­nin­kas du kar­tus per me­tus - ge­riau­sia įvai­rių li­gų pro­fi­lak­ti­ka. Jai prieš Ka­lė­das at­si­sa­ky­ti mais­to  yra leng­va, prieš Ve­ly­kas - šiek tiek sun­kiau. Per Ga­vė­nią dar su­dė­tin­giau yra kon­tro­liuo­ti emo­ci­jas - su­sier­zi­ni­mą, ne­pa­ten­kin­tą žvilgs­nį, min­tis. Di­džio­sios me­tų šven­tės ne­bū­tų sak­ra­lios,  jei­gu lauk­da­mas jų žmo­gus ne­si­steng­tų bū­ti švie­ses­nis - nie­ko ne­ap­kal­bė­ti, ne­nie­kin­ti, ne­pyk­ti ir ne­jaus­ti nuos­kau­dų, tik mei­lę, vie­no­vę su žmo­nė­mis ir gam­ta. To mo­ky­tis bū­ti­na bent var­dan sa­vo svei­katos.

  Žoli­nin­kė ne­sle­pia, kad abe­jo­da­ma dėl kai ku­rių skie­pų, kon­tra­cep­ti­kų nau­dos, jau­čia­si tar­si Don Ki­cho­tas, už­si­mo­jęs ko­vo­ti su vė­jo ma­lū­nais. To­dėl la­bai džiau­gia­si, kad ša­ly­je vie­ni­ja­si al­ter­na­ty­vio­sios me­di­ci­nos ša­li­nin­kai, at­si­ra­do tin­kla­la­pių, pro­pa­guo­jan­čių pa­na­šias idė­jas. Kaž­ka­da ji pa­ti sva­jo­jo įkur­ti liau­dies me­di­ci­nos mo­kyk­lą, su­da­rė pro­gra­mą, dės­ty­to­jų są­ra­šą, bet su­ži­no­ju­si, kiek biu­rok­ra­ti­nių bar­je­rų tek­tų įveik­ti, nu­lei­do rankas.      

  

Mo­čiu­tės džiaugs­mai ir rū­pes­čiai

Šian­dien ne tik Žan­nos ir jos vy­ro Vla­di­mi­ro, bet ir vy­res­nio­jo sū­naus Ar­tū­ro, vi­du­ri­nės duk­ros Ka­ri­nos gy­ve­ni­mas su­si­jęs su svei­ka gy­ven­se­na. Ar­tū­ras ta­po gy­dy­to­ju ki­ne­zi­te­ra­peu­tu, Ka­ri­na dir­bo „Her­ba­rius" ad­mi­nist­ra­to­re, per­nai pa­gim­dė duk­re­lę.

2008-ųjų rug­sė­jį Žan­na, dar ne­tu­rė­da­ma pen­kias­de­šim­ties, ta­po mo­čiu­te. O ka­dan­gi nau­ja­gi­mei Klau­di­jai li­go­ni­nė­je pra­dė­jo pū­liuo­ti aky­tė (mo­čiu­tė įta­rė auk­si­nio sta­fi­lo­ko­ko už­kra­tą), vais­ta­žo­lių ar­ba­tė­le ją gir­do nuo tre­čios gy­ve­ni­mo die­nos. Pir­miau­sia ko­vo­ti su ma­žo­sios li­go­mis mo­čiu­tė pa­kvie­tė nu­my­lė­ti­nį di­dį­jį de­be­sy­lą, ku­rio ar­ba­tė­lės nau­ja­gi­mė kas­dien ge­ria. Jei­gu ma­žy­lė vi­du­riuo­ja, tė­vai jai duo­da vais­ti­nių ra­mu­nių, jei pra­de­da ko­sė­ti - čiob­re­lių ar­ba­tos. Kai jau­nos šei­mos na­muo­se ap­si­lan­ko sve­čių, nau­ja­gi­mė tam­pa ne­ra­mi, pras­čiau mie­ga, tė­vai ją gir­do mė­tų ar­ba­tė­le, mau­do apy­nių spur­gų nuo­vire.

Žan­na ne­įsi­vaiz­duo­ja sa­vo ry­to be ry­ti­nės mankš­tos su jo­gos pra­ti­mais, bent du va­ka­rus per sa­vai­tę ski­ria spor­to klu­bui. Ko tik ne­ban­dė - ba­sei­ną, ae­ro­bi­ką, tai­či, pra­mo­gi­nius šo­kius, pi­la­tes. Žo­li­nin­kė dar ta­po ant šil­ko, pie­šia pas­te­li­nė­mis krei­de­lė­mis, ga­mi­na įvai­rius dir­bi­nius iš miš­ko ar jū­ros do­va­nų, ku­ria ei­lė­raš­čius, mėgs­ta dai­nuo­ti.

Ge­riau­siai al­ter­na­ty­vio­sios me­di­ci­nos ži­no­vė pail­si gam­to­je. Jai atos­to­gos ne atos­to­gos be Ne­rin­gos. Ten sten­gia­si pri­si­rink­ti ir vais­ta­žo­lių, kas jai tei­kia daug ma­lo­nu­mo. Ren­ka vis to­se pa­čio­se vie­to­se, tik šiek tiek pra­re­tin­da­ma au­ga­lus žir­klė­mis kas po­rą sa­vai­čių. Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad pri­si­rink­ti ir pa­čiam pri­si­džio­vin­ti vais­ta­žo­lių yra daug svei­kiau ir nau­din­giau ne­gu pirk­ti vais­ti­nė­se  - juk žmo­gus bū­na gam­to­je ir iš jos se­mia­si stip­ry­bės, džio­vin­da­mas gal­vo­ja apie sa­vo svei­ka­tą ir taip sau pa­de­da. Tik at­si­dūs­ta, kad ma­žai kas nu­si­tei­kęs tai da­ry­ti, dau­gu­mai žmo­nių tie­siog trūks­ta lai­ko, pa­pras­čiau yra nu­ei­ti nu­si­pirk­ti, iš­ger­ti che­mi­nių vais­tų... ir taip bėg­ti to­lyn nuo sa­vo svei­ka­tos. O ir gy­dan­tis pirk­to­mis vais­ta­žo­lė­mis pa­kan­ka rū­pes­čio - jas rei­kia kas­dien pli­ky­ti, po tam tik­ro lai­ko nu­koš­ti ir iš­ger­ti prieš ar­ba po val­gio.    

Kaip de­ra ver­slas ir vais­ta­žo­lės? Žan­na ma­no - ši veik­la leidžia pra­gy­ven­ti, o pra­tur­tė­ti - ne. Gal­būt vi­di­nės nuo­sta­tos stabdo? Jau pats dar­bas yra at­ly­gi­ni­mas už var­gus, nes tei­kia vi­di­nio džiaugs­mo.

„Svar­biau­sia yra ge­rai pa­jaus­ti at­ėju­sio žmo­gaus pro­ble­mas. O at­ly­gis jau tu­rė­tų bū­ti pa­cien­tų, ne ma­no rū­pes­tis" - sa­ko žo­li­nin­kė, pa­ste­bė­da­ma, kad šei­ma di­dė­ja, po­rei­kiai - ir­gi. Ne­nu­mal­do­mai trau­kia ke­lio­nės, joms ir­gi rei­kia lė­šų. Šeimos fi­nan­si­nę būk­lę šiek tiek pa­lai­ko mais­to pa­pil­dų tin­kli­nės rinkodaros sis­te­ma. Nors svar­biau­sia ne pa­ja­mos, o ypač aukš­ta siū­lo­mų pro­duk­tų ko­ky­bė, bio­e­ner­ge­ti­nė ver­tė.      

 

Ste­buk­lai ap­lin­kui ir mu­my­se

Žolių ži­no­vė gam­to­je vis ap­tin­ka ste­buk­lų ar ne­ti­kė­tu­mų. Net sa­vo kny­go­je ap­ra­šė su­si­ti­ki­mą su ruo­niu­ku pa­jū­ry­je ne­to­li Juod­kran­tės. Su­ma­niu­sios su duk­ro­mis ruo­niu­ką nu­fo­tog­ra­fuo­ti, pa­pra­šė vy­ro nu­ei­ti į na­mus pa­im­ti fo­to­apa­ra­to. Ka­dan­gi ruo­niu­kas su­ko­si jū­ros link, pa­ban­dė jį su­lai­ky­ti  dai­nuo­da­mos lie­tu­vių, ru­sų, uk­rai­nie­čių liau­dies dai­nas, bet la­biau jį su­do­mi­no „Bit­lų" re­per­tu­a­ras. Ga­lop su gy­vū­nu su­si­drau­gau­ti pa­dė­jo ru­sų ro­man­sai - ruo­nis su­sto­jo ir klau­sė pa­kė­lęs gal­vą. Kai Vla­di­mi­ras grį­žo su fo­to­apa­ra­tu, šei­ma li­gi so­ties pri­si­fo­tog­ra­fa­vo su šiuo re­tu Bal­ti­jos pa­kran­tės sve­čiu, o nu­ei­nan­tiems ruo­nis tar­si at­si­svei­kin­da­mas už­riau­mo­jo ir ap­si­ver­tęs ant šo­no su­plo­jo le­te­no­mis.

  Žan­na pa­ste­bi, kad vis dau­giau ste­buk­lų ap­tin­ka ir ... pa­čio­je sa­vy­je. Štai sap­nus nag­ri­nė­ti mo­kiu­sia­me se­mi­na­re ji įsi­ti­ki­no, ko­kie iš­kal­bin­gi yra mū­sų re­gi­mi sap­nuo­se vaiz­dai. Čia se­mi­na­ro ve­dan­čio­ji, gar­si Lie­tu­vo­je sap­nų aiš­kin­to­ja, pa­sa­kė, kad Žan­na yra ša­ma­nė iš La­pių gi­mi­nės. Duo­me­nys su­ta­po - jos tė­vas ki­lęs iš Suo­mi­jos re­gio­no, ku­ria­me nuo se­no gy­ve­no ši gi­mi­nė.     

   „Ma­no dar­be ži­nios ne­ju­čia su­si­lie­ja su in­tui­ci­ja. Bet va­di­na­ma eks­tra­sen­se ar ša­ma­ne jaus­čiau­si keb­liai. Esu žo­li­nin­kė, bū­tent žo­lės man pa­de­da nau­do­tis in­tui­ci­ja", - sa­ko mo­te­ris.    

  Sa­vo dar­bą ji ly­gi­na su stū­mok­liu, ku­ris stum­te­li žmo­nes sveik­ti, at­si­skleis­ti fi­ziš­kai ir dva­siš­kai. Taip kiek­vie­ną ry­tą sklei­džia­si iš van­dens gel­mių ky­lan­tis lo­to­so žie­das, pri­ža­din­tas sau­lės spin­du­lių.       

  

Žan­nos Jan­kov­ska­jos
pa­ta­ri­mai

 

 

Nuo slo­gos

Pa­im­ki­te nubrauktą ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį pa­pras­tos ru­pios drus­kos, iš­mai­šy­ki­te stik­li­nė­je šil­to vi­rin­to van­dens ir jo lašin­ki­te po po­rą la­šų į no­sį 3-5 kar­tus per die­ną.    

Nak­čiai tin­ka įla­šin­ti į kiekvieną šnervę po la­šiu­ką šal­ta­lan­kių aliejaus.

 

Kai skau­da ger­klę

Ger­ki­te šala­vi­jų ar gys­lo­čių žo­lės ar­ba­tą. 2 val­go­muosius šaukš­tus vais­ta­žo­lių už­pliky­ki­te stik­li­ne ver­dan­čio van­dens, už­den­ki­te, pa­lai­ky­ki­te va­lan­dą ir nu­ko­šę iš­ger­ki­te 3-4 kar­tus per die­ną prieš val­gį. Ar­ba už­dė­ki­te ant ger­klės varš­kės kom­pre­są. Pa­kai­tin­ki­te 100 g varš­kės, įvy­nio­ki­te ją į mar­lę ir už­dė­ki­te ant ger­klės 2 va­lan­doms.     

  

Nuo ko­su­lio

Čiob­re­lių ar­ba­ta

2 šaukštus čiob­re­lių žo­lės užpil­ki­te stik­li­ne ver­dan­čio van­dens, už­den­ki­te, pa­lai­ky­ki­te va­lan­dą ir nu­koš­ki­te. Ger­ki­te karš­tą vi­są die­ną po gurkš­ne­lį. 

De­be­sy­lo šak­nų ar­ba­ta

Val­go­mą­jį šaukš­tą su­smul­kin­tų di­džių­jų de­be­sy­lų šak­nų už­pil­ki­te verdančio van­dens stik­li­ne. Pa­li­ki­te va­lan­dai pa­sto­vė­ti ir per­koški­te. Ger­ki­te po treč­da­lį stik­li­nės tris kar­tus per die­ną, vie­ną va­lan­dą po val­gio.

Me­daus ir cuk­raus į vais­ta­žo­lių ar­ba­tas dė­ti ne­ga­li­ma! Ne­bent įpil­ti vai­si­nio si­ru­po.    

  

Alavijo svies­tas

Stip­riai įsi­ko­sė­jus tin­ka alavijo (ali­jo­šiaus) svies­tas. Iš­spaus­ki­te 7 alavijų la­pų sul­tis, jas su­mai­šy­ki­te su 7 šaukš­tais iš­tir­pin­to svies­to bei 7 šaukš­tais iš­tir­pin­to me­daus. Į šią ma­sę dar įdė­ki­te ke­tu­ris šaukš­tus ka­ka­vos mil­te­lių. Šaukštą masės ištirpinkite šiltame piene ir gerkite po valgio. 

Universalus vaistas

Uni­ver­sa­lus vais­tas nuo įvai­rių mik­ro­bų, vi­ru­sų ir ki­tų blo­gy­bių - alie­jaus čiul­pi­mas. Tai pui­ki, leng­va ir ne­kenks­min­ga prie­mo­nė šla­kams iš or­ga­niz­mo pa­ša­lin­ti, me­džia­gų apy­kai­tai ge­rin­ti, įvai­riems kenks­min­giems mik­ro­bams, bak­te­ri­joms (tarp jų ir strep­to­ko­kams, sta­fi­lo­ko­kams) bei vi­ru­sams nai­kin­ti. Tai pa­de­da nuo gai­mo­ri­tų, si­nu­si­tų, trom­bof­le­bi­tų, eg­ze­mos, en­ce­fa­li­to, ra­di­ku­li­to, įvai­rių mo­te­riš­kų, skyd­liau­kės li­gų, stip­ri­na or­ga­niz­mo at­spa­ru­mą.     

  Šaukš­tą bet ko­kio alie­jaus čiulp­ki­te kaip sal­dai­nį pen­kio­li­ka mi­nu­čių. Iš pra­džių alie­jus pa­si­da­ro tirš­tas, pas­kui skys­tė­ja, pasidaro kaip van­duo. Ta­da jį iš­spjau­ki­te.

Iš­spjau­tas skys­tis tu­ri bū­ti bal­tas kaip pie­nas. Jei jis gel­to­nas, va­di­na­si, čiul­pi­mo pro­ce­dū­ra dar ne­baig­ta. Iš­spjau­tas skys­tis yra nuo­din­gas, to­dėl jį iš­spjau­ki­te į klo­ze­tą ir nu­plau­ki­te van­de­niu. Ta­da bur­ną pra­ska­lau­ki­te. Pro­ce­dū­rą ga­li­ma at­lik­ti tris kar­tus per dieną.      

Virški­ni­mui ge­rin­ti

Kad vi­du­riai pa­lais­vė­tų, ger­ki­te dil­gė­lių, šala­vi­jų, krau­ja­žo­lių žo­lės, kiaul­pie­nių šak­nų ar­ba­tas. Nuo vi­du­rių pū­ti­mo efek­ty­viau­si di­džių­jų de­be­sy­lų, vais­ti­nių ra­mu­nių, čiob­re­lių, mėtų žolės užpi­lai.

Šaukš­tą vais­ta­žo­lių už­pliky­ki­te stik­li­ne ver­dan­čio van­dens, pa­lai­ky­ki­te va­lan­dą, nu­koš­ki­te ir išger­ki­te po treč­da­lį stik­li­nės 3 kar­tus per die­ną 20 mi­nu­čių prieš val­gį. 

Nuo ne­mi­gos

Pa­pras­čiau­sia prie­mo­nė nuo ne­mi­gos - stik­li­nė šil­to pie­no prieš mie­gą. Iš­gė­rę stik­li­nę ke­fy­ro, ir­gi mie­go­si­te ne­blo­gai. Be to, įbė­rę į ke­fy­rą šaukš­te­lį ci­na­mo­no, su­ma­žin­si­te ry­ti­nį krau­jos­pū­dį.    

  Mie­gui ge­rin­ti tin­ka ir apy­nių spur­gų, tri­spal­vių našlai­čių, kar­čių­jų kie­čių (pe­ly­nų) ar­ba pi­pi­rmė­čių, va­le­ri­jo­nų, jo­nažolių žo­lės mi­ši­niai. Šil­ta mė­tų ar­ba­tos stik­li­nė va­ka­re ne tik nu­ra­mins, bet ir su­stip­rins imu­ni­te­tą, lim­fo­ta­ką, at­pa­lai­duos šir­dies spaz­mus, tirp­dys tul­žies pūs­lės ak­me­nu­kus. Val­go­mą­jį šaukš­tą mė­tų už­pil­ki­te stik­li­ne ver­dan­čio van­dens, pa­li­ki­te va­lan­dą pri­sit­rauk­ti, per­koš­ki­te ir išger­ki­te va­ka­re.

  Va­ka­re iš­gė­rę apy­nių spur­gų už­pi­lo (2 nu­brauk­tus šaukš­te­lius spur­gų už­pil­ki­te stik­li­ne ver­dan­čio van­dens, pa­lai­ky­ki­te va­lan­dą, nu­koš­ki­te ir išger­ki­te vi­są kie­kį), mie­go­si­te kie­tai, su­stip­rin­si­te ner­vų sis­te­mą (apy­niai tu­ri daug B gru­pės vi­ta­mi­nų), pa­ša­lin­si­te vi­du­rių pū­ti­mą, su­stab­dy­si­te są­na­rių re­tė­ji­mą, pa­ge­rin­si­te inks­tų bei šla­pim­ta­kių veik­lą.     

  Šiek tiek stip­res­nis apy­nių spur­gų už­pi­las (2 šaukš­tai apy­nių spur­gų stik­li­nei van­dens) tin­ka vo­nioms. Iš­si­mau­dę to­kio­je ne tik nu­si­ra­min­si­te, bet ir su­ma­žės odos nie­žė­ji­mas, nyks bė­ri­mai.

© Visos teisės saugomos 2023